Author - Marius Šileika

2018.10.28 vyks LTRS konferencija

Jau šį sekmadienį, spalio 28 d., Vilniuje, Karininkų ramovėje, Pamėnkalnio g. 13, vyks atvira sąjungos Konferencija skirta busimų rinkimų strategijai suformuoti ir veiksmų planui aptarti, pažymint Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo XXX-metį. Paraleliai vyks sąjungos Tarybos posėdis.
Dalyvavimas Konferencijoje yra atviras, dalyvių registracija nuo 11.00 val., konferencijos pradžia 12.00 val., numatoma pabaiga 17.00 val.

Raginu į konferenciją kviesti ne vien tik sąjungos narius, bet ir mūsų bičiulius.
https://www.facebook.com/ events/276973559818569/

 

Pirmininkas

Sakalas Gorodeckis

Tautos jėga – vienybėje!

2018.12.15 vyks LTRS ataskaitinis rinkiminis suvažiavimas

Sveiki sąjungos nariai,

Tarybos sprendimu 2018 gruodžio 15 dieną, šeštadienį, Kaune, yra šaukiamas Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos rinkiminis-ataskaitinis suvažiavimas.

Suvažiavimo vieta  – Kauno doko salė, Jonavos gatvė 7, Kaunas

Registracija – nuo 10.30.

Suvažiavimo pradžia – 11.30, tikėtina pabaiga iki 17.00

Suvažiavime su balso teise dalyvauja:

Sąjungos Tarybos ir Valdybos nariai, Etikos ir procedūrų bei  Kontrolės komisijų nariai, skyrių, frakcijų ir sekcijų  išrinkti delegatai. Prašome sekti savo skyrių susirinkimų informaciją dėl jų laiko ir datos, kuriuose būtų keliami kandidatai ir renkami delegatai.

Dienotvarkė:

1. Darbotvarkės, reglamento, prezidiumo (pirmininkų ir sekretorių) tvirtinimas.

2. Mandatų, balsų skaičiavimo komisijų tvirtinimas.

3. Pirmininko, Tarybos, Valdybos (vicepirmininkų, iždininko), Etikos ir procedūrų  komisijos, Kontrolės komisijos veiklos ataskaitos.

4. Mandatų komisijos pranešimas.

5. Diskusijos  dėl veikos ataskaitų.

6. Tarybos rinkimai.

Pertrauka

7. Kandidatų į pirmininkus prisistatymai.

8. Pirmininko rinkimai.

9. Vicepirmininkų tvirtinimas.

10. Etikos ir procedūrų, kontrolės komisijų narių rinkimai.

11. Diskusijos dėl dalyvavimo rinkimuose strategijos ir taktikos.

 

Pagarbiai,

Sakalas Gorodeckis

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas

https://www.facebook.com/events/1131514863678029/

 

Arvydas Juozaitis. Apie tautininkus ir lietuvybę

Tautinis sambūris su A. Juozaičiu 2018.08.18

ARVYDAS JUOZAITIS. ŠTAI TOKS REIKALAS, sesės, broliai, lietuviai ir ne vien.
Kai šių dienų paklydęs ir samdytas protas taria TAUTININKŲ vardą su pagieža, kai jų atžvilgiu mėto visokiausius prakeiksmus „parsidavimu svetimiems“, tai ne kas kiti daro, o sąmokslo teorijų ir blogos valios atstovai. Tiesą sakant, jie liepia neužmiršti ir liaudies išminties, kuri sako: kai žmogus ima šaukti: „Gaudykite vagį!“, o pats neša kudašių iš turgaus, aišku, kas vagis.

Dar pagalvojau: bjaurastį tautininkų adresu taria nesveikas (politinis) pavydas, matantis, kad „atstovavimas laisvei ir tautai“ galutinai išslydo iš konservatoriškų rankų.

Pagaliau juk aišku: nūdienos tautininkai atkūrė A.Smetonos partiją-sąjungą. O ką galima prikišti A.Smetonai? Taip, demokratijos Seime pabaigą, taip, valstybės saulėlydžio valandos silpnybę. Bet dėl lietuvybės – nieko. O būtent lietuvybė tapo mūsų stuburu, ji ir II Pasaulinio karo metu, ir vėliau išvedė mus į šios dienos laisvę…

Dabar lietuvybė yra vienintelis mūsų teisumas prieš pasaulį. Kalbame ir rašome lietuviškai, ir mūsų kalba VALSTYBĖS – SIENOS.

2018.08.18 Tautinio sąskrydžio nutarimai

Savaitgalį vykusiame Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „LIETUVA YRA ČIA“, nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Spalio pabaigoje numatyta surengti sąjungos suvažiavimą ir inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Rugpjūčio 18-19 dieną į Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotą tautinių jėgų sąskrydį  „LIETUVA YRA ČIA“ prie Lūkšto ež., Varnių sen. Telšių raj., susirinko ne tik partijos atstovai iš Lietuvos skyrių, bet ir kitų politinių bei visuomeninių grupių atstovai. Sąskrydžio atidaryme susirinkusiuosius sveikino sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis, buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila, buvęs Seimo narys, Biržų meras ir sąjungos vicepirmininkas Valdemaras Valkiūnas, rašytojas ir filosofas dr. Arvydas Juozaitis, Moterų lygos prezidentė prof. Ona Voverienė, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas ir sąjungos vicepirmininkas Juozas Dingelis, sąjungos vicepirmininkas dr. Gediminas Navaitis, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas Eligijus Dzežulskis-Duonys, jos atstovas Antanas Baranauskas.

Pirmininkas Sakalas Gorodeckis dėkojo atvykusiems ir sveikindamas sąskrydžio dalyvius sakė: „Lietuvių vienybė yra dažniausiai  tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą. Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai.“

Arvydas Juozaitis

A. Juozaitis kalbėjo apie grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais gausiais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą, stiprinant nacionalinę valstybę. G. Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais. Prof. Ona Voverienė atkreipė dėmesį į politinės sistemos krizę ir patriotiniam sąjūdžiui tenkančią vis didesnę atsakomybę. Krikščioniškosios demokratijos partijos atstovai pasisakė apie būtinybę į bendrą sąjūdį telktis visoms vertybinėms politinėms organizacijoms.

Prieš kultūrinę ir pramoginę sąskrydžio dalį vyko turiningos diskusijos Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. A. Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Jas sąskrydžio dalyviams plačiau pristatė ir į kilusius klausimus atsakė pats A. Juozaitis. Diskusijose buvo pabrėžiami nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityje, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą sugrįžti į viešąją politiką. Teikė įvairius siūlymus ir kritines pastabas dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.

Diskusijų dalyviai aptarė sąjungos ir pagrindines jos idėjas palaikančių tautiškų patriotinių jėgų bendros strategijos galimybes. Pritarta nuomonei, kad tokios galimybės atsiveria pirmiausia artėjančiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose. Diskutavo apie referendumo dėl daugybinės pilietybės įteisinimo kampaniją, apžvelgė tautinių jėgų politinę padėtį Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Diskusijoje kalbėjo: dr. A. Juozaitis, prof. O. Voverienė, prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Gediminas Navaitis, Algis Avižienis, G. Songaila,  advokatas Jonas Ivoška,  E. Dzežulskis-Duonys, Gintaras Jonas Aleknavičius ir kiti. Referendumo klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.

A. Juozaitis kalbėdamas apie artėjančius Prezidento rinkimus dėkojo jį kandidatuoti paraginusiems Lietuvos šviesuomenės atstovams, taip pat konkrečią talką siūlantiems Sąskydžio dalyviams, ir sakė, kad apie galutinį savo sprendimą jis viešai paskelbsiąs rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė, neabejojantis, jog apsisprendus dalyvauti prezidentinėje rinkiminėje kampanijoje jis būtų labiausiai  puolamas visų politinio elito kandidatų. „Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.

Pirmąją sąskrydžio dieną sąskrydžio dalyviai išklausė tapytojo Virginijaus Kašinsko paskaitos „Lietuvių tauta ir tradicijos“, dainavo drauge su folklorinio klubo „Raskila“ nariais. Pavakaryje norintys dalyvavo sporto varžybose, mėgavosi maudynėmis bei vakarine koncertine programa.

Rugpjūčio 19 d., sekmadienį, vyko LTRS tarybos posėdis. Buvo aptartos ir apibendrintos sąskrydyje vykusių diskusijų išvados. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį.

Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. Jos ištakos siekia „Varpo“ laikraščio leidėjų grupę veikusią XIX a. pabaigoje. 1916-1917 m. buvo įkurta Tautos pažangos partiją, kuri 1924 m. rugpjūčio 17-19 d. vykusioje konferencijoje, susivienijusi su Lietuvos žemdirbių sąjunga ir tapo Lietuvių tautininkų sąjunga. Pirmuoju LTS vadovu buvo išrinktas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius (1924-1925). 1925–1926 m. LTS pirmininku buvo Antanas Smetona. Po 1926 m. perversmo LTS vadovui vėl tapus šalies prezidentu LTS kartu su krikščionimis demokratais suformavo vyriausybę. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, tautininkų partija buvo uždrausta, o jos žymesni nariai represuoti.

LTS buvo atkurta dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę 1989 m. kovo 14 d., o 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos narių sąjūdininkų grupė susibūrė į Tautininkų frakciją. 1990 m. LTS pirmininku buvo išrinktas Antano Smetonos brolio Igno anūkas – Rimantas Smetona.

2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos –LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.

Šiuo metu sąjunga vienija virš 3,5 tūkstančio narių.

Daugiau informacijos:

Sakalas GORODECKIS
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas
8-698 78271
sakalas.gorodeckis@gmail.com

Arūnas EIGIRDAS
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos atsakingasis sekretorius
8-686 18693
arunas.eigirdas @gmail.com

Gediminas Navaitis. Testas kandidatams

Gediminas Navaitis, www.delfi.lt

Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai, ką daryti su Lietuvos valstybe?

Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“ Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia, kas joje gyvens, o stipri ES nurodys, kiek ir ko priimti.

,,Šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas .“ (Gediminas Navaitis)

Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančiosios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, verta suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to, ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino, kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas. Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės, ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.

Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau daugiau kaip penktadalis jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.

Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką, valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus. Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse, auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius.

,,Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.“ (Gediminas Navaitis)

Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje. Vidurinei klasei kartkartėmis numetamos kelios dešimtys eurų (kaip, pavyzdžiui, atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai, pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą, net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.

Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli. Ekonomistas T. Pikety rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone, toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.

Iš viso, kas pasakyta, išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.

,,Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus.“ (Gediminas Navaitis)

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą. Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams. Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu, ar už nacionalinę XXI a valstybę?“

Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gediminas-navaitis-testas-kandidatams.d?id=78599759#cxrecs_s

 

 

Inga Baranauskienė – „Be Durbės nebūtų Žalgirio“

Inga Baranauskienė

„Iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos“, – sakė istorikė, viduramžių epochos tyrinėtoja, rašytoja, publicistė Inga Baranauskienė, paklausta apie Durbės mūšio reikšmę.

Žemaičių visuomeninės organizacijos jau kelinti metai liepos 13-ąją kviečia minėti pergalę Durbės mūšyje. Ar, Jūsų manymu, tokiai šventei reikėtų didesnio masto, galbūt valstybinio dėmesio?

Žemaičių pergalė Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d. – iš tikrųjų vienas reikšmingiausių įvykių ir pačių žemaičių, ir visos Lietuvos istorijoje. Be Durbės nebūtų buvę Žalgirio. Jeigu Mindaugo 1253 m. liepos donacija būtų buvusi realizuota, jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos, o ši ilgainiui tikrai būtų radusi būdą aneksuoti iki Aukštaitijos sumažėjusią Mindaugo karalystę. Juk dar Durbės mūšio išvakarėse kryžiuočiai išsirūpino ar suklastojo raštą, pagal kurį, Mindaugui mirus be įpėdinių, Lietuva turėjo atitekti jiems.

Durbės mūšis, kuriame 4 tūkst. žemaičių stojo prieš mažiausiai du kartus didesnę Vokiečių ordino kariuomenę, leido atnaujinti ir perspektyvoje laimėti faktiškai jau pralaimėtą karą. Kilo sukilimai Kurše, Prūsijoje, – žemaičių ryžto įkvėpti žiemgaliai buvo sukilę jau anksčiau. Daugumą šių sukilimų Vokiečių ordinui ilgainiui pavyko nuslopinti, tačiau iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą, – tai prie žemaičių mūšio įkarštyje prisijungusių ir vėlesnį Vokiečių ordino spaudimą atlaikiusių kuršių žemės. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Iš dalies su Durbės mūšiu susijusi ir pietininės Žiemgalos – Joniškio, Žagarės, Pasvalio – integracija į Lietuvą.

Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Taigi Durbės mūšio reikšmę sunku pervertinti. 2014 m. jo diena – Liepos 13-oji – pagaliau buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Vis dėlto akivaizdu, kad valstybės dėmesio jai vis dar trūksta, todėl įvairios visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų iniciatyvos, kuriomis siekiama priminti visuomenei šios datos svarbą, yra visokeriopai sveikintinos.

Žalgirio mūšį siejame su Vytautu, o kuris kunigaikštis vedė pulkus į Durbės mūšį? Žemaitis, lietuvis, kuršis?

Likimo ironija, bet taip jau susiklostė, kad dėl kai kurių ankstyvojoje istoriografijoje įsivėlusių nesusipratimų Durbės mūšio nugalėtojo laurai iš pradžių buvo skiriami Mindaugui, o vėliau – jo seserėnui Treniotai. Tik prof. Edvardui Gudavičiui prieš keletą dešimtmečių pirštu prikišamai parodžius, kad Treniota nebuvo žemaičių kunigaikštis (iš tikrųjų jis greičiausiai buvo žemaičiams prijaučiantis nalšėnas), ėmė aiškėti tikroji padėtis. Žemaičiams Durbės mūšyje turėjo vadovauti tas pats asmuo, kuris vadovavo ir visam jų 1253-1261 m. pasipriešinimui – t. y. Livonijos eiliuotojoje kronikoje minimas „sumanus didvyris“ Alminas, kurį kritiniu momentu žemaičiai išsirinko savo vadu, ir kurio vardą derėtų įsiminti ne tik kiekvienam žemaičiui, bet ir kiekvienam lietuviui.

Deja, Almino biografiją kol kas tik pradedame dėlioti. Atrodo, iš pradžių jis buvo Karšuvos žemės kunigaikštis. 1249-1254 m. vidaus kare tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kurį rėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Alminas, iš visko sprendžiant, palaikė Mindaugo pusę: greičiausiai būtent dėl jo pastangų 1252 m. Tautvilas ir jo rėmėjai buvo priversti apleisti Žemaitiją ir bėgti į Haličą. Iš esmės tai įgalino Mindaugo karūnaciją, nes kryžiuočiai buvo priversti skaitytis su laiminčiąja puse. Antra vertus, to neužteko Žemaitijai apsaugoti: mainais į karūną Mindaugas paaukojo savo vertingiausią sąjungininką. Po to Alminas, matyt, sudarė sąjungą su sembais: būtent jo pajėgos turėjo pulti Klaipėdą drauge su sembais 1253 m. vasaros pabaigoje. Tiesa, žygis nenusisekė, o sembai 1255 m. pradžioje buvo užkariauti kryžiuočių. Bet Alminas ir tada nenuleido rankų: jis perėjo į puolimą, ir pagaliau sėkmė pradėjo jam šypsotis. Mindaugas kartojo ir plėtė Žemaitijos užrašymus, o Alminas skynė pergales. 1257 m. jis laimėjo mūšį prie Klaipėdos, 1259 m. – prie Skuodo. Tada sukilo žiemgaliai. 1260 m. visą Pabaltijį sudrebino Durbė – čia išryškėjo ne tik karinis, bet ir politinis Almino talentas, nes pergalę nulėmė mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Tų pačių metų rudenį sukilo Prūsija, o Alminas 1261 m. pradžioje dar laimėjo mūšį prie Lietvardės. Pagaliau 1261 m. rudenį į jo pusę perėjo ir Lietuva: Mindaugo seserėnas Treniota vos ne jėga privertė dėdę nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu, kartu atsisakant ir krikščioniško karaliaus statuso. Bet Mindaugui tai nepatiko: 1262-1263 m. jis faktiškai sabotavo visuotinę kovą su Vokiečių ordinu, ir tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Treniota ryžosi jį nužudyti. Šį sprendimą, matyt, palaikė ir Mindaugui iki tol ištikimybę puoselėjęs Alminas, nes Treniota užėmė Lietuvos sostą su žemaičių parama. Jis siekė tęsti ir plėtoti Almino politiką: vienyti baltų gentis, talkinti joms bendroje kovoje prieš kryžiuočius. Deja, maždaug po pusmečio Treniota buvo nužudytas Haličo-Volynės kunigaikščių proteguojamo Mindaugo sūnaus Vaišalgo šalininkų. Almino tuo metu greičiausiai jau nebebuvo tarp gyvųjų: panašu, kad jį reikia tapatinti su lietuvių vadu, žuvusiu per Vėluvos pilies apgultį 1264 m. pavasarį. Tačiau Žemaitija išliko: ji išgyveno Vaišalgo ir jo svainio Švarno flirtą su Vokiečių ordinu, sulaukė Traidenio, o ir vėliau ryžtingai kovojo už savo išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje, atitinkama linkme kreipdama ir pačios Lietuvos valstybės politiką. Visa tai – net patį kietasprandišką žemaičių būdą – galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PERGALĘ NULĖMĖ mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Nūdienos žemaičiai ne visi linkę švęsti liepos 6-ąją kaip Valstybės dieną: Mindaugas esąs jų išdavikas. Kita vertus, ir Jogaila žemaičius užrašė kryžiuočiams, ir Vytautas – net kelis kartus… Kodėl žemaičiai atleido pastarajam?

Iš tikrųjų žemaičiai teisūs, o mūsų Seimui reikėjo dukart pagalvoti, prieš skelbiant valstybine švente dieną, kai pusė valstybės teritorijos buvo atiduota agresoriui. Bet nutiko, kas nutiko – tada gyvenome „Opa opa į Europą“ nuotaikomis, be to, Mindaugo karūnacija mūsų sąmonėje buvo virtusi savotiška kompensacija už neįvykusią Vytauto karūnaciją. Vis dėlto reikia matyti skirtumą tarp Mindaugo ir Vytauto. Kad ir kiek kartų Vytautas būtų užrašęs žemaičius, jis niekuomet jų neišsižadėjo. Visos jo nuolaidos kryžiuočiams tebuvo taktinio pobūdžio – sustiprėjęs, jis iškart parodydavo, kad nepamiršo, kas jo priešai, o kas draugai. Netgi tais atvejais, kai reikėjo rinktis – karūną ar Žemaitiją, Vytautas rinkosi Žemaitiją, aukodamas dėl jos ir savo asmeninį statusą, ir Lietuvos valstybės suverenumą. Žemaitijos apsaugojimas buvo didysis jo gyvenimo darbas – tik jį užbaigęs, Vytautas ėmėsi karūnos. Taigi, statusas statusu, o teritorinis valstybės vientisumas ir valdovo priedermė ginti savo kraštą bei žmones Vytautui buvo svarbiau. Matyt, dėl to žemaičiai jį taip uoliai rėmė: iš esmės Vytautas tapo Lietuvos valdovu būtent žemaičių dėka. O štai Jogailai žemaičiai neatleido, nors Žalgiris ir bendra Jogailos parama Vytautui kovoje dėl Žemaitijos atpirko daugelį jo nuodėmių. Jogailos likimas daug kuo panašus į Mindaugo likimą, tik, skirtingai nuo pastarojo, Jogaila išvengė nužudymo ir gavo progą reabilituotis. Vytautas būtų artimesnis Alminui, o visų keturių likimai kaskart priverčia susimąstyti apie pasirinkimus – tiek viduramžių, tiek šiuolaikinėje politikoje.

Dar žemaičiai sako, kad Lietuvos istorikai „primakliavojo“ tą mūsų istoriją kaip jiems gražiau. Apskritai ar galime šiandien objektyviai vertinti, kas vyko, kieno geresni pasirinkimai, didesni nuopelnai? Kaip atskirti faktus nuo „makliavojimo“?

Istorikai visada „makliavoja“, bet nebūtinai iš blogos valios. Informacijos apie anuos laikus nedaug, o ir ta pati subjektyvi – visiškai objektyvios informacijos tikriausiai net nebūna. Aišku, žinome, kas laimėjo Durbę ir Žalgirį, bet pasekmių interpretacija priklauso ne tik nuo turimų duomenų, bet ir nuo puoselėjamų vertybių. Antra vertus, mūsų visų vertybės ganėtinai universalios: visuomet sergame už silpnuosius, visuomet linkime jiems pergalės, nes matome juose save. Istorija svarbi tik tiek, kiek gali „pamokyti gyvenimą„, anot Cicerono. Tegul tad ir Durbė su Žalgiriu mums primena, kad sėkmė šypsosi narsiesiems ir kad išradingumas objektyviai lemia daugiau negu jėga.

Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Kietasprandišką žemaičių būdą galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PAMINKLAS Telšiuose Durbės mūšiui atminti. Europos žemėlapį ant pjedestalo sukūrė telšiškis dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/mazoji-lietuva/be-durbes-nebutu-zalgirio-1649247/

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Gintaras Songaila, delfi.lt

Jau praėjo pakankamai laiko po Andriaus Užkalnio birželio 13 d. rašinio „Rinkimų siaubas tik prasideda“, kuriame jis pasidalino tiek savo sapnais, tiek asmeniškomis „žiniomis“ apie Sąjūdžio istoriją.
1988-jų metų vasarą visą Lietuvą prikėlę Sąjūdžio pirmeiviai šiame rašinyje yra išvadinti „lunatikų prieglauda“, o Jūs apibūdintas kaip išskirtinis veikėjas tarp tų keleto asmenų, kurių „blaivus protas“ tais „beprotybės“ ar „keistumo“ laikais atvedė į Nepriklausomybę, nepaisant šių lunatikų, kurie tada šiam jūsų tikslui tik trukdė. Autoriui tų laikų keistumą įrodo „keistos tetos pūkinėmis skaromis (t. y. Meilė Lukšienė), sugalvojusios tautinės mokyklos koncepciją“, kurios esą tada niekas nesuprato (pirmiausia, žinoma, pats autorius).
Autorius gi norėtų, kad „Dievulis“ visus „paklaikėlius iš anų laikų“ jau būtų „pakvietęs pas save“, tačiau baisėdamasis konstatuoja, kad taip dar nėra, ir visokie „vurdalakai“ (t. y. vilkolakiai) ir „zombiai“ esą vėl ateina.
Vienas iš tokių, pasak opuso autoriaus, yra Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys filosofas Arvydas Juozaitis, kuris esą „mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs istorine klaida“ ir esą reikalavęs „kad Mažeikių Nafta atitektų rusams, o ne vakariečiams“, ir t. t.
Visą literatūrinę retoriką A. Užkalnis paskyrė Arvydo Juozaičio apšmeižimui ir suniekinimui, lygia greta apjuodindamas ir visą 1988 m. Atgimimą.
Jūs, profesoriau, buvote vienas iš tų 1988 metais birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje išrinktų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių.
Jūs tada nebuvote nei Sąjūdžio organizatorius, nei plačiau žinomas visuomenės veikėjas ar kūrėjas, tačiau savo kalboje palaikėte „Liaudies fronto“ Estijos pavyzdžiu steigimą, todėl ir birželio 3 d. susirinkimo dalyviai Jums išreiškė pasitikėjimą, nepaisydami to, kad paskubėjote išvykti, nė nelaukdamas susirinkimo pabaigos. Puiku, kad tada palaipsniui įsijungėte į Sąjūdžio veiklą.

,,Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas. Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis.“ (Gintaras Songaila)

Jūs turėtumėte prisiminti tuos nepilnus penkis mėnesius iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kai Lietuva pasikeitė neatpažįstamai.
Po masinių Sąjūdžio renginių bei akcijų tauta morališkai išsivadavo iš sovietinės totalinės priespaudos, visoje Lietuvoje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas, visur suplevėsavo trispalvės, drauge su Tautine giesme suskambėjo ir partizanų dainos.
Įsibangavo „dainuojanti revoliucija“, o Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai nuolat keliavo po šalį, steigdami rėmimo grupes, tarsi laimindami tautos laisvės siekio prasiveržimą, istorinės tiesos ir tautinio orumo sugrįžimą į viešą gyvenimą ir į daugelio lietuvių širdis.
Laiminga yra karta, kuriai teko išgyventi šį nuostabų virsmą. Atgimimo banga kažkokia iškreipta forma pasiekė net ir jaunąjį Andrių Užkalnį, kuris šį tą iš anų laikų tarsi ir atsimena, nes, pasak jo, „anais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų“.
Jūs turėtumėte prisiminti nepalyginamai daugiau už A. Užkalnį. Antai, tikriausiai atsimenate ir tai, kad Arvydas Juozaitis dar birželio mėnesį Iniciatyvinėje grupėje gynė trispalvės iškėlimo reikalą, kad buvo vienas iš didžiųjų Sąjūdžio akcijų iniciatorių, kad tapo Roko maršo po Lietuvą siela (būtent to maršo, kuris išplatino trispalvės pakilimą visoje Lietuvoje ir kuriame A. Juozaitis pirmasis iš Sąjūdžio pirmeivių viešai įvardino Nepriklausomybę kaip aukščiausią Sąjūdžio tikslą).
Norėtųsi tikėti, kad gerbiate kitų Iniciatyvinės grupės narių bei daugelio sąjūdininkų gerus darbus, išsaugojote suvokimą apie VISŲ bendrą indėlį Lietuvos laisvėjimo ir išsivadavimo labui.
Tačiau Jūs neradote reikalo reaguoti į A. Užkalnio rašinį nei dėl Sąjūdžio bendražygių menkinimo, nei dėl tikrovės neatitinkančių teiginių apie „istorinę klaidą“ ar apie reikalavimus Mažeikių Naftą atiduoti rusams. Kas kas, o Jūs tai puikiai žinote, kad pats asmeniškai nebuvote „mūsų nepriklausomybės pasirinkimas“, nes Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas.
Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis. Kad Jūs tada laikinai vadovavote Sąjūdžio tarybai, buvo tik takas į Jūsų šlovės valandą, bet dar ne išskirtinis nuopelnas. Kiti Sąjūdžio lyderiai (minėtini – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, tačiau neskaitant Vytauto Petkevičiaus, kuris Sąjūdyje įtakos neturėjo) vardan bendro reikalo ar iš etikos sumetimų su Jumis stumdytis tiesiog nenorėjo.
Kai po 1990 m. rinkimų jus išrinko LSSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Jūs drąsiai, nuosekliai ir išradingai vykdėte Sąjūdžio daugumos valią, drauge su kitais bendražygiais daug nusipelnėte, apginant Nepriklausomybės reikalą ir siekiant atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo.
Nuo tada Jūsų vardas tautos sąmonėje buvo tvirtai susietas tiek su Kovo 11-osios Nepriklausomybės stebuklu, tiek su šita didžiąja Sąjūdžio pergale, tiek ir su visu Atgimimo Sąjūdžiu, kurio ryškiausia žvaigžde jūs tuomet tapote.
Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.
Deja, taip susiklostė, kad ir Jūs netapote neginčijamu visos tautos Nacionalinio išsivadavimo autoritetu.
Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas ne tiek dėl asmeninių savybių, ne tiek dėl tikrų ar netikrų „Sąjūdžio valdžios“ kalčių, bet jau kaip valdančio Sąjūdžio simbolis.
Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe. Itin blogai buvo tai, kad Atgimimo Sąjūdis tuomet ėmė siaurėti iki Sąjūdžio valdžios.
Tačiau blogai ir tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis ir tuo, kad visa kritika jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno.

,,Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.“ (Gintaras Songaila)

Šis metodas, žinoma, veikė, bet tik todėl, kad svarbiausias dalykas daugeliui buvo Nepriklausomybė, o ne Jūsų paties politinis vaidmuo.
Todėl šis metodas buvo ganėtinai sėkmingas tiktai iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Vėliau menamų Kremliaus agentų įvardinimo ir oponentų diskreditavimo, kad jie tarnauja Kremliaus interesams, taktika veikė, regis, jau tiktai Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlusių konservatorių rėmėjus. Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą ir tik laukia „demaskuojančio“ pateptųjų verdikto.
Tai kelia Lietuvai pavojų, nes didžioji tautos dalis ima simpatizuoti tiems viešiesiems veikėjams, kuriuos Jūs ekskomunikuojate, ir šitaip gali atsitikti net ir tais atvejais, kai jie iš tiesų būtų susiję su putinistinės Rusijos interesais.
Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis viso Sąjūdžio. Sąmoningai naudojotės tuo, kad tauta natūraliai jūsų asmenį susiejo su Sąjūdžio kulminacija, su Nepriklausomybės atkūrimu ir gynimu. Turbūt manote, kad politiniai tikslai pateisina manipuliacijas inertiška masine sąmone.
Tačiau Jūs lyg niekur nieko, tarsi pats būtumėte visai niekuo dėtas, tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės jau yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi.
Apstulbino ne tik tylus Jūsų solidarumas su A. Užkalniu bei A. Tapinu, kaip ir tas antrinimas patyčių bei niekinimo kultūrai apskritai, bet ir jūsų vieši išsireiškimai, kad š. m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos Mokslų Akademijos salėje įvykęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo 30-mečio minėjimas – tai esą yra „antisąjūdis“, nors jame dalyvavo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, kiti sąjūdininkai, atvykę iš visos Lietuvos.
Kas gi Jums suteikė teisę šitaip žeminti ir įžeidinėti kitus Nepriklausomybei nusipelniusius žmones bei kitus piliečius? Juo labiau kad tuo pat metu sąmoningai surengėte alternatyvų „suvažiavimą“ bažnyčioje. Ar tame suvažiavime dalyvavo nors vienas birželio 3 d. išrinktos Iniciatyvinės grupės narys, išskyrus Jus patį? Kas Jums sutrukdė dalyvauti Mokslų Akademijos salėje, kas ten negero buvo pasakyta?
Apginti Sąjūdžio garbę laiko neradote, tačiau esą gindamas Seimo pirmininką, kurį savo kalboje Seime pats suniekinote, suradote laiko apšaukti savo buvusius bendražygius ir gausius Tautos forumo dalyvius „trijų žmonių sąjūdžiu“.
Kodėl Jūs manote, kad jūsų parinkti asmenys į „Sąjūdžio“ tarybą, net jei dauguma jų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, vieninteliai atstovauja Sąjūdžio tradicijas? Ar vien tik todėl, kad yra susieti bei patys save sieja išimtinai su Jūsų asmeniu?
Netgi jeigu pripažintume, kad „dabartinio Sąjūdžio“ ištakas iš tiesų galima sieti su Atgimimo Sąjūdžiu, ar Jums neatrodo, kad itin ciniškai elgiatės, tvarkydamasis su šia garbinga vėliava, kaip su savo asmenine nuosavybe?

,,Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios?“ (Gintaras Songaila)

Savajame interviu LRT televizijai iš bažnyčios citavote a. a. monsinjorą Alfonsą Svarinską, taigi, rėmėtės jo autoritetu. Bet juk būtent Jūsų siūlymu monsinjoras prieš pat mirtį buvo pašalintas iš dabartinės, Sąjūdžio vardą turinčios asociacijos. Pasak jūsų pasiūlyto sprendimo: „jis laikomas pasitraukusiu iš Sąjūdžio“. Po viso šito, Jūsų kvietimas birželio 4 d. kalboje Seime „turėti sąžinę“ skleidė negerą veidmainystės kvapą.
Ar suprantate, kad žaidžiate savo partinio spjaudymosi žaidimus maro metu? Kur dėjosi Jūsų sąžinė, kai dešimt metų jūsų politinis patikėtinis Andrius Kubilius nuolat kartojo, kad piliečių emigracija yra gėris, o socialinė ir regioninė atskirtis susitvarkys savaime? Kai dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos (dėl atsijungimo nuo Rusijos energetinės sistemos žiedo BRELL)?
Kai buvo drastiškai naikinama Krašto apsauga? Kai rinkos principu buvo niokojamas Lietuvos švietimas, žalojama Lietuvos istorinė sąmonė, įskaitant ir Birželio sukilimo, kuriame dalyvavo Jūsų tėvas, atminimą? Kai buvo siekiama sudaryti TS-LKD koaliciją su Tomaševskio jedinstvininkais ir KGB karininkais?
Kai verslo grupės, įskaitant ROSATOM ir INTER RAO, darė įtaką TS-LKD lyderius? Kai palaikėte laisvą Lietuvos žemės pardavimą, nepaisant diskriminacinių sąlygų, kurios susidarė Europos Sąjungai neįvykdžius savo įsipareigojimų dėl išmokų žemdirbiams sulyginimo visose ES valstybėse narėse? Kai remiate neoliberalią eurofederalistinę kryptį konservatoriais pavadintos partijos, kurios garbės pirmininkas esate?
Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios? Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“?
Negi galvojate, kad iš pastarojo TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos išbraukus žodžius, jog partija sieks „kuo glaudesniais federaciniais ryšiais paremtos Europos Sąjungos“, niekas nebematys, kad TS-LKD viršūnėlės slapta siekia išsižadėti savo valstybės, jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tėvynių ir valstybių sąjunga, taigi, konfederaciniais pagrindais?

,,Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.“ (Gintaras Songaila)

Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai?
Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip:

„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių.
Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais.
Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje.
Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gintaras-songaila-atviras-laiskas-prof-landsbergiui.d?id=78439617

Rima Laimikienė: Pamatėme tikrą valdžios veidą

Rima Laimikienė, S.Žumbio nuotr.

Valdžia kruopščiai ruošiasi referendumui dėl dvigubos pilietybės. Renkama patogi data, sutampanti su prezidento rinkimais, svarstoma referendumą rengti dvi dienas, dėliojamos formuluotės. Tokių kalbų negali ramiai klausytis Rima Laimikienė. Ji – viena iš referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams 2014 m. iniciatorių. Moteris niekada nepamirš, ką teko patirti, kai išdrįso kovoti už Lietuvos žemę. Sistemos girnos jos nesutriuškino, tačiau privertė į tai, kas šiandien vyksta šalyje, pažvelgti kitomis akimis.

– Šiandien girdžiu, kad vėl kalbama apie dvi dienas truksiantį referendumą, kaip buvo per stojimą į ES. Tada buvo imtasi visų priemonių. Su visa pagarba Valdui Adamkui, savo knygoje rašiusiam, kad po to, kai pirmąją referendumo dieną balsavo tik 23 proc. žmonių, jis per radiją ir televiziją ragino piliečius ateiti prie balsadėžių. Nors agitacija balsavimo dienomis yra uždrausta. O milteliai ir alus už 1 ct – tai ne rinkėjų papirkimas? Vienam prekybos centrui tokia „akcija“ kainavo 1 mln. litų. Tai faktai, rodantys, kad šis referendumas buvo neteisėtas.

Aš tuo metu dirbau prekybos centre ir mačiau, kaip žmonės tuos žalius lipdukus, už kuriuos galėjo gauti prekių beveik nemokamai, nešė saujomis. Naivu tikėtis, kad antrą referendumo dieną balsuoti atėjo dar 40 proc. rinkėjų ne iš išskaičiavimo.

Jau supratote, kad įvykti lemta tik valdžios organizuojamiems referendumams?

– Taip. Piliečių rengiamų referendumų Lietuvoje daugiau nebus. Taip mums pasakė Zenonas Vaigauskas, tuo metu vadovavęs Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Iškilus euro įvedimo idėjai, norėjome rinkti parašus referendumui dėl lito išsaugojimo. Tuomet Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą, kad VRK gali neleisti referendumo, kai jo idėjos prieštarauja Konstitucijai ir ES įstatymams. Nors pagal rinkimų įstatymą, VRK turėtų tik organizuoti procesus. Kai dalyvavau šio KT sprendimo aptarime Seime, Z.Vaigauskas man džiaugsmingai pasakė, kad tai reiškia, jog žmonių referendumų daugiau Lietuvoje nebus.

Didžiulis pasipriešinimas neprivertė atsisakyti idėjos rengti referendumą?

– Prieš mus buvo labai daug atviro šmeižto. Mes buvome kaltinami netgi valstybės pinigų švaistymu. Nes rengiant referendumą kartu su EP rinkimais, jis būtų kainavęs 2 mln. litų, o atskirai – 15 mln. litų. Buvo aiškiai sakoma, kad mūsų kaprizai yra nuostolingi valstybės biudžetui. Negana to, visuomenei buvome pristatyti kaip keistuoliai, kuriems neva pinigus moka Rusijos ambasada. Tų istorijų buvo pačių įvairiausių. Ką žmogui galvoti, kai apie tai kasdien kalbama per televiziją? Kai tokie žurnalistai kaip Andrius Tapinas paviešina vaizdo įrašą, kuriame jis referendumo biuletenį užkasa miške. Kai kasdien girdi, kad esi kažkoks ne toks, pradedi galvoti, kad gal taip ir yra….

Paskui buvo sugalvotas pasiteisinimas, esą saugikliai jau priimti, kam dar leisti pinigus referendumui. Mes jau tada sakėme, kad saugiklius bus galima bet kada atšaukti. Šiandien matome, kad taip ir atsitiko. Baisiausia, kad saugiklius savo rankomis panaikino valstiečiai. Organizuodami referendumą išsireklamavo, ir tai, manau, lėmė apie 80 proc. jų sėkmės rinkimuose.

Didelę kainą sumokėjote už savo idėją ginti Lietuvos žemes?

– Taip. Kai mes surinkome reikiamą skaičių parašų, pasimatė tikrasis valdžios veidas. Juk 300 tūkst. rinkėjų parašų – tai 25 proc. visų rinkėjų. Su tokiais skaičiais partijos laimi Seimo rinkimus. Tada supratom tai, ką šiandien sako saugumas – Lietuva yra visiškai užvaldyta valstybė. Buvome sukiršinti, suskaldyti ir išspjauti sistemos. Surinkus parašus ir paskelbus referendumo datą, prasidėjo žmonių gąsdinimas, tampymai į policiją. Ypač Jurbarko, Vilkaviškio rajonuose, Vilniuje. Iškviesdavo savanorį, liepdavo dešimtis kartų pasirašyti ant popieriaus lapo, esą taip tikrino rašyseną. Buvo žmonių, kurie neteko darbo, pasijuto nesaugūs, bijojo dėl savo šeimos.

Po tokios patirties žmonės, ko gero, niekuomet nebenorės prisidėti prie panašios pilietinės iniciatyvos.

– Nebenorėjo iš karto. Kam rizikuoti. Šie metodai mus labai suskaldė, išblaškė, daug žmonių nebetęsė veiklos. Iš mūsų neliko nieko. Nežinau, gal jie į patį referendumą atėjo, balsavo. Aš po šios patirties kokius metus buvau tarsi traumuota. Ši patirtis įtikino, kad iš tiesų šioje valstybėje esi niekas. Negali nieko padaryti, nes čia viską lemia pinigai. Tuos, kurie pasiduoda, nupirks, o tokius, kurie priešinasi – sistemos mašina sumals taip, kad nesinorės nieko. Nes viskas jau remiasi tik į pinigus. Tie, kuriuos šie metodai išgąsdino, nekalti. Žmogiška, kad jie nebenorėjo būti aktyvūs nariai.

Ar tikite referendumo dėl dvigubos pilietybės skaidrumu?

– Deja, gavusi tokią referendumo dėl žemės pardavimo patirtį, kai buvo žongliruojama dokumentais, nepaisant įstatymų, esu įsitikinusi, kad dvigubos pilietybės referendumas bus „prastumtas“. Esu per rinkimus dirbusi apygardos komisijoje ir mačiau, kaip sunešami balsai. Patikėkite, ten gali padaryti, ką tik nori. O stebėtojų neįleis. Prisimenu vieną atvejį, nutikusį komisijoje. Buvo mokamas mažas atlygis, tai sukėlė diskusiją, kaip pritraukti daugiau žmonių į šią veiklą. Juk tai pagalba valstybei, tad turėtų ateiti daugiau padedančių „iš idėjos“. Viena liberalė tada pasakė: „Idėjos suvalgomos su degtine ir dešra.“ Tokia Lietuvoje idėjų kaina. Taip bus kovojama ir dėl dvigubos pilietybės. Ką nupirks agurkėliais, kitam užsakys Ryčio Cicino koncertą, trečiam – užteks propagandos. Ji vykdoma jau dabar.

Nenoriu, kad tas, kuris išvažiavo į užsienį, o į Lietuvą grįžta tik pigiai sveikatos susitvarkyti, turėtų Lietuvos pilietybę ir man rinktų valdžią. Netikiu, kad Lietuvoje stipriai dirbant neįmanoma pasiekti savų tikslų ir išlikti garbingam piliečiui.

Tokie pasisakymai šiandien Lietuvoje jau laikomi netolerancija…

– Aš nesu tolerantiška ir tuo didžiuojuosi. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad tolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios valstybės požymiai. Visos civilizacijos tai tik patvirtino. Kiekviena Tauta turi gyventi savo istorinėje žemėje. Gaila, kad Briuselis mums diktuoja priešingas taisykles. Jau pamirštama, kad ES buvo sukurta kaip ekonominė sąjunga. Kodėl dabar visi reikalavimai susiję su gėjų, lesbiečių, pabėgėlių temomis, kariuomenių ir tautų naikinimu. Lietuva turėtų pasimokyti iš Višegrado šalių, kurios turi stuburą ir gina savo žmones. Turiu vilties, kad nacionalinį interesą dar saugančios valstybės išdrįs ir sugebės atsikirsti Briuselio pseudovertybėms. Manau, Lietuvai vienintelis kelias – suspėti įsikibti tam „drakonui į uodegą“ ir taip išsigelbėti. Tokie, kokie esame šiandien, patys jau nieko nepadarysime.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/pamateme_tikra_valdzios_veida/

Akademinės bendruomenės vaidmuo Lietuvos valstybėje

Prof. dr. Jonas Jasaitis, www.mokslolietuva.lt

Kartais ateina laikas, kai privalai pasakyti, ko jau galbūt nebebus lemta pasakyti. Apibendrinti, ką mums davė gyvenimas, ir išsakyti, ką kiekvienam verta pergalvoti, priimti sprendimus, apie kuriuos dažnai pagalvodavome, bet vis atidėliodavome, įvertindami savo laikotarpį.

Taip, kaip vienas iš tauriausių Lietuvos sūnų, visuomenės veikėjų, agrarinės ekonomikos ir sociologijos pradininkų, Žemės ūkio rūmų kūrėjas, vėliau Sibiro kankinys profesorius Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), žinodamas, kad daugiau nebepamatys gimtosios žemės, parašė savo paskutiniame veikale „Mano testamentas lietuvių tautai“: „Feci, quod potui. Feciant meliora potentes“ („Padariau, kiek galėjau. Tepadaro daugiau galingesnieji“).

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu. Ką tik paminėjome Vasario 16-osios šimtmetį, o netrukus, neabejoju, minėsime 30-ąsias Nepriklausomybės metines. Yra kuo didžiuotis ir džiaugtis, kad išsipildė ilgai puoselėtos viltys, kad pamatėme netikinėtinai gražius pirmuosius savo darbų rezultatus. Vargu ar rastume daug tokių, kurie norėtų laiko mašinos „bilieto“ į, pavyzdžiui, 1985-uosius. Didžiausias virsmas įvyko mūsų pačių sąmonėje, mūsų elgsenoje, mūsų planuose. Neseniai teko pabuvoti vienoje kaimyninėje valstybėje, kur tas laikas, rodos, būtų sustojęs.

Žinoma, ir ten miestų gatvėse laksto modernios vakarietiškos mašinos, o parduotuvėse nebeliko kilometrinių eilių, kai buvo bandoma įsigyti eilinę prekę, pasikeitė gyventojų apranga. Bet užtenka atsidurti kokioje nors oficialioje aplinkoje, kai pajunti pas mus jau seniai praėjusių laikų atmosferą. Viskas iš anksto surikiuota pagal „rangus“, išgirsti anų metų laikraščių stiliumi tariamas pompastiškas frazes, privalomas liaupses aukščiau sėdintiems. „Planinė ekonomika“… Aukštesnių institucijų numatyta, kas turi atlikti socialinių pokyčių tyrimus ir kokių ribų negalima peržengti.

Dar didesni skirtumai išryškėja, atsidūrus kokioje nors buitinėje situacijoje. Mes jau seniai atpratome nuo šiurkštumo, veiksmų, kurie atliekami, tik gavus aukštesnio asmens leidimą ar nurodymą. Atpratome nuo prastai veikiančios aparatūros. Nesulyginama elgsenos, klientų aptarnavimo kultūra. Jei kas viso to nėra matęs, bet būtų vėl tai išvydęs, išnyktų bet kokia nostalgija sovietmečiui. Jau galima didžiuotis savo elgsenos kultūra, nors taisytinų dalykų (korupcijos, savivalės, „švogerizmo“, įstatymų traktavimo taip, „kaip viršininkui reikia“, darbdavių chamizmo, ypač pasireiškiančio atlyginimų dempingu, ir kt.) dar turime apsčiai. Tačiau prie vakarietiškos kultūros jau sparčiai artėjame. Ir kuo greičiau artėsime, tuo didesnės pagarbos iš jos atstovų galime tikėtis.

Vis dėlto ir tie mūsų pasiekimai būtų buvę daug didesni, ir tokios emigracijos neturėtume, jei atsirastų daugiau valios pačiai bendruomenei susitelkti ir parodyti daug didesnį nepakantumą iki absurdo ribos išvešėjusiam biurokratizmui, seniai pribrendusių sprendimų vilkinimui. Prielaidų daug spartesnei valstybės pažangai turime. Bet svarbiausia turime išmokti pasitikėti savimi, gerbti šalia esantį.

Ar jau pribrendome permainoms?

Penkiasdešimt okupacijos metų nepraėjo be pėdsakų. Kruopščiai puoselėtos sodybos – išardytos. Ką tik pradėjusi formuotis vidurinioji klasė, puoselėjusi mažiausiai penkiasdešimt metų numatytas privačios veiklos strategijas, paskelbta buržujais, darbo liaudies išnaudotojais, jų įgyta nuosavybė – suvalstybinta (atimta). O kas ta vadinamoji darbo liaudis? Mano gimtajame kaime buvo tik du labiau mėgę „samanę“, nei rūpintis savo ūkiu. Vienas iš jų buvo paskirtas naujosios valdžios „įgaliotiniu“, kitam teko taip pat iki šiol negirdėtos pareigos. Nors iki tol abu su kaimynais lyg ir nesipyko, nebent dėl netvarkingai prižiūrėtų gyvulių, netrukus jų leksikone iš kažkur atsirado „buožės“, prasidėjo grasinimai išvežti pas „baltas meškas“. Grasinimai tapo tikrove. Išvežtųjų sodybose apsigyveno svetimi.

Mūsų dabartiniai studentai niekaip negali įsivaizduoti tų laikų. Sausi, trumpi, keistu stiliumi išdėstyti istorijos vadovėlių teiginiai niekaip netapo tikrovės vaizdiniais. Kas tada įvyko, jie nesuprato. Nesupranta iki šiol. Tačiau jie išaugo šeimose, kurios visa tai ne tik matė, bet ir pergyveno. Jie matė baisiausią artimiausių žmonių susipriešinimą, bet jau nepajėgė suprasti, kas jį sukėlė. Jie negirdėjo į pirmąsias vadinamąsias kolūkines fermas suvarytų dvesiančių gyvulių kraupaus priešmirtinio bliovimo. Jie nežino, kas yra „darbadienis“, už kurį buvo skiriama 300 gramų grūdų.

Dabartiniai studentai užaugo kiek aptvarkytose sodybose. Dauguma jų nežino, ką reiškia „60 arų“ sklypas. Jie nematė, kaip jų tėvai ir vyresnieji broliai dar prieš dešimtmečius kas vakarą nešėsi iš tų kolūkių fermų kas tik ką pajėgė: kas kokį įnagį, kurio gali prireikti, dirbant tuose „60 arų“, kas salietros savo daržui tręšti, kas nors kišenę miltų. Studentai negali įsivaizduoti, kad tuometinio žmogaus gyvenimas buvo padalintas į dvi keistas dalis: darbo valandomis – bendrame lauke, o vakarais ir sekmadieniais – „60-yje arų“. Beje, ne kartą suskaičiuota, kad tuose „aruose“, santykinai imant, derlius buvo didesnis, negu bendrame – kolūkio (tarybinio ūkio) lauke. Tie „arai“ ir keli primityviame privačiame tvartelyje laikomi gyvuliai buvo rimta paspirtis, leidusi aprūpinti moksleivius – dabartinių studentų tėvus. O vogti iš kolūkio buvo ne „nuodėmė“. Skirtumas tik tas, kad eiliniai kolūkiečiai „nešė“, o jų viršininkai (kolūkių pirmininkai, jų pavaduotojai, brigadininkai ir pan.) – „vežė“, net nesislėpdami per daug. Taip vienas iš didžiausių nusikaltimų – vagystė tapo įprastu reiškiniu.

Ar jo atsikratėme dabar? Tikrai ne. Tik dabar tai vadinama kitaip. Korupcija taip pat yra vagystė. Sukti „viešieji pirkimai“, kai iš anksto susitariama, kas juos laimės ir kuri to laimėjimo dalis kam atiteks, ne kas kita, kaip vagystė. Kai tūlas valdininkėlis bičiuliui už 10 tūkst. eurų kyšį perduoda galimybę naudotis gamtos ištekliais, kurių vertė – keli milijonai eurų, ar tai – ne vagystė? Kai valstybei už neteisėtą geležinkelio atkarpos tarp kaimyninių valstybių išardymą skiriama 28 mln. eurų bauda – ar tai ne vagystė iš Lietuvos iždo?

Prezidentė daugybę kartų žadėjo kovoti su korupcija, net pareiškė, kad esame nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybė. O ar daug jų jau nuteista tikra bausme, be jokio bausmės atidėjimo? Štai šiuos reiškinius mūsų studentai jau mato. Jie nežino, kad vagystė turi tokias gilias šaknis, tačiau regi jos vaisius. Tik tada, kai apsivogęs valdininkas, kyšininkas, suktų sandėrių planuotojas puikiausiai žinos, kad neišvengs atsakomybės, atsiras pasitikėjimas ir savivaldybės administracija, ir ministerijų struktūromis, ir Seimu. Kas gali būti baisesnio už nepasitikėjimą savo valstybės institucijomis?

Seimui pavestos dvi svarbiausios funkcijos: įstatymų leidyba ir parlamentinė kontrolė. Ar tikrai Lietuvai reikia kelių šimtų įstatymų kasmet? Tačiau, peržvelgę Seimo pranešimų suvestines, matome daugybę pataisų ir papildymų tikrai ne pačiais aktualiausiais klausimais. O didžiąją šių pranešimų dalį sudaro visokiausi aiškinimai apie tai, kad kažkas apie kažką ne taip pasakė. Daugybė pareiškimų į Etikos ir procedūrų komisiją…

Antai posėdžiauja Seimo komitetas, svarsto regionų sąstingio priežastis. Kitas komitetas nagrinėja tautos išblaivinimo priemones, trečias – naujųjų urėdijų formavimą, ir pan. O ar daug tų komitetų narių bent turi pakankamai žinių, ar yra įsigilinę, kaip spręsti susikaupusias problemas? Ar daug kartų jie prašė akademinės bendruomenės geriausių specialistų padėti parengti sprendimus?

Prof. dr. Jonas Jasaitis – Lietuvos mokslo sąjungos pirmininkas, Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos tarybos narys
(Tęsinys – kitame leidinio numeryje)

Lietuvos akademinei bendruomenei – apie jos vaidmenį valstybėje

 

G. Navaitis. Nacionalizmas – ES gelbėjimosi ratas

Gediminas Navaitis, www.alkas.lt

Ateinantys 2019 metai – turėtų tapti demokratijos šventė. Numatomi net treji rinkimai – savivaldybių merų ir tarybų, Respublikos Prezidento bei Europos parlamento rinkimai. Visi svarbūs ir įdomūs. Visi skatina diskusijas apie savivaldą, apie Prezidento asmenybę ir politines galias. Proga ir diskusijai, kurios Lietuvos politikai sumaniai vengia, – apie sąjungas, federacijas, imperijas, apie ES ateitį ir Lietuvos valstybės vietą joje. Šiandieną matome dvi laibai aiškias tendencijas. ES bandoma kurti kaip federacinę ar net unitarinę valstybę, o visi kurie nepritaria tokiai krypčiai apšaukiami euroskeptikais bei Lietuvos priešais. Matome ir kitą kryptį – nacionalinių valstybių suverenumo gynimą, stiprėjančias „Alternatyvą Vokietijai“ , „Fidesz“ partiją Vengrijoje. Galiausiai matome ir trečią kryptį, kurią dosniai finansuoja Rusija, girdime siūlymus demontuoti ES bei pranašystes apie jos žlugimą

Ką sako istorinė patirtis apie sąjungas, imperijas ir jas norinčius užvaldyti barbarus, kaip ją remdamiesi galime pažvelgti į dabartį ir planuoti ateitį?

Žinome kelis žmonijos dvasios pakilimo laikotarpius. Antikinė Graikija sukūrė mokslo ir meno postūmį, kuris dar ir šiandieną daro įtaką moderniai visuomenei. Jos miestų sąjunga nugalėjo didžiausią to meto persų imperiją. Renesanso Italija, konkuruojančių miestų Italija padarė didžiulę įtaką Europos dvasiai ir kultūrai. Stipriausia vakarietiška valstybė JAV, buvo kuriama ne pagal monarchijos nuo kurios ji vadavosi, o pagal valstijų sąjungos modelį. Kai besiriejantys miestai, konkuruojančios valstijos sugebėdavo susivienyti, jų sąjunga pasiekdavo išskirtines pergales ir sukurdavo gerovę.

O kas ištinka imperijas, koks jų kelias? Nuolat vis tas pat. Jas kuria griežtos moralės žmonės, kurie sunkiai dirbdami ir kovodami sukuria stiprią valstybę, sukuria gerovę. Čia tiktų prisiminti LDK, kurią irgi galim vadinti imperija. Tai buvo klestinti šalis, o Šveicarija Europos užkampis iš kurio statybininkai vyko uždarbiauti į Lietuvą.

Bet kas įvyksta kai imperija sukurta? Aplink jos sienas telkiasi barbarai. O imperijos vadovai bando juos prijaukinti ir papirkti arba šiuolaikišku terminu – „integruoti“. Tokios politikos pasekmės vis tos pačios – barbarų vadas surengia žygį į imperijos sostinę, užima valdžia ir po tamsos bei vargo šimtmečių prasideda naujas civilizacijos ciklas.

Istorinio vyksmo nuoseklumas aiškus, pasikartojęs nevieną kartą. Esminis klausimas – kodėl barbarų žygis pasiseka. Tokių žygių tikrai būta daug. Pasiseka nes nebelieka ginančių valstybę. Romos imperijoje nebeliko romėnų. Visi jos gyventojai, ir galai, ir germanai, ir arabai tapo Romos piliečiais. Nebeliko ir romėnų imperatorių. Tas pat nutiko ir su LDK. Nebeliko su lietuvių tauta save siejančių bajorų, nebeliko Gediminaičių dinastijos, o valdė saksų, švedų kilmės karaliai. Tačiau net ir to negana. Dar turi atsirasti įtakinga grupė kuriai nebesvarbi valstybė. Romoje tai buvo latifundijų savininkai, Lietuvoje magnatai. Tiek barbarų vadams, tiek rusų carams beliko juos papirkti ar pažadėti išsaugoti privilegijas.

Suprantama, kad istorija nesikartoja, joje galime rasti tik analogijas. Tačiau šiandieną jų tikrai daug. Tarp jų vertą išskirti esminį – oligarchijos, didžiųjų korporacijų siekį išsaugoti atgyvenusias ekonomines struktūras. Todėl moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas T. Piketi (Th. Piketty) nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto. Tokia pat tendencija būdinga ir Lietuvai, kurioje bankas valdantis keleto milijardų vertės turtą sumoka porą tūkstančių eurų metinius mokesčius, o jo darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus, kurioje Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo milijoninių pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl šiandieną pagrindiniu mokesčių, išlaikančių modernias valstybes mokėtoju tapo vidurinė klasė, kuri yra ir svarbiausia nacionalinės valstybės atrama.

Akivaizdi interesų priešprieša sukelia ir akivaizdų idėjų konfliktą, kurio ryškiausias pasireiškimas – bandymai ardyti tautinę savimonę. Ko reikia tarptautinėms korporacijoms ir oligarchams? Jiems reikia– lojalaus korporacijai ar paklusnaus oligarchui, ignoruojančio kitas prasmes ir reikmes, godaus vartotojo. Jie taip pat siekia pašalinti apribojimus žmonių ir gamtos eksplotacijai.

Esminiu veiksniu ribojančia korporacijas, ribojančiu oligarchus, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, yra tos visuomenės, kurioje jie veikia, tautinė arba konfesinė savimonė.

ES šalyse konfesiniai savimonei teliko antraeilis vaidmuo. Krikščionys jau švenčia Kalėdas ne kaip religinę, bet kaip pramogų šventę, o drauge pramogauti mielai sutinka ir musulmonai ar japonai. Tuo pat metu nuolat bandoma nuvertinti tautinius dorovinius autoritetus, juos keisti multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują tautos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą, o anot filosofo F. Nyčės (F. Nietzsch), niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Tautinės savimonės griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų gerovę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ kam nors pasirodys svarbesnis už kitus. Šio teiginio paaiškinimas paprastas – aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką korporacijas ir oligarchus – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, kuria jiems jau minėtas privilegijas, o vidurinės klasės interesus ignoruoja. Juos galėtų apginti stipri nacionalinė valstybė. Dar tikriau tai padarytų tokių valstybių sąjunga Todėl, griaunamos nacionalinės valstybės, todėl vietoj jų sąjungos peršama federacija pataikaujanti oligarchijai ir neįgali pasipriešinti kitoms kultūroms.

Nacionalistų politiniai oponentai žada, kad savo kultūrines šaknis neigianti ES sukurs gerovę ir gąsdina, kad be ES būtų blogiau. Tačiau nenori įvardinti apie kokią ES kalba – apie suverenių nacionalinių valstybių sąjungą ar apie korporacijų ir oligarchų privilegijas užtikrinančią sąjungą. Lietuvai labai reikia modernios, nacionalines valstybes jungiančios ES, tokia sąjunga būtina ir Europos išlikimui. Todėl nacionalistai ir turi būti didžiausi ES rėmėjai, jie mato ES kaip istorijoje daug kartų įrodžiusio pranašumą darinio – antikinės Graikijos miestų ar šiuolaikinių nacionalinių valstybių sąjungą. Jie yra tikrieji ES entuziastai, kurie priešinsis ES pavertimu federacine valstybe, modernia imperija ir taip neleis žlugdyti Europos, gins jos vertybes.

http://alkas.lt/2018/05/03/g-navaitis-nacionalizmas-es-gelbejimosi-ratas/