Bendroji programa

LIETUVIŲ TAUTININKŲ IR RESPUBLIKONŲ SĄJUNGOS BENDROJI PROGRAMA

2011 m. gruodžio 17 d. atkurta Sąjunga yra istorinės Lietuvių Tautininkų Sąjungos vardo, tapatybės ir veiklos tesėja. Tęsdama 1924–1940 ir 1989–2007 metais veikusios Lietuvių Tautininkų Sąjungos tradicijas, priima šią BENDRĄJĄ PROGRAMĄ.

MŪSŲ VALSTYBĖ – MŪSŲ ATSAKOMYBĖ !

I. TAUTA

1. Tautos apibrėžtis. Tauta yra žmonių bendruomenė, kurią sieja bendra kilmė, kalba, kultūra, savimonė, istorinė Tėvynė ir istorinis likimas. Skirtingai nuo laisviau pasirenkamų ir mažiau įpareigojančių pilietinių ryšių, tauta vienija tiek prigimtinę, tiek dvasinę esmę.

2. Tautos vertė. Tautoje žmogus atpažįsta save bendroje visumoje, mokosi mylėti artimą, čia gimsta ir auga kultūra. Tautinių kultūrų įvairovė ir apykaita – žmonijos pažangos variklis.

3. Tautos valstybingumas. Tautos vertybių ir interesų gynėja, tautos ugdymo, stiprinimo ir saugumo garantas, jos atsakomybės už save pagrindas yra tautinė valstybė. Tautinė valstybė yra tautos kuriama valstybė savoje istorinėje Tėvynėje, kur ši tauta sudaro pilietinės visuomenės pagrindą. Tik tautinė valstybė gali laiduoti tautos gyvybingumą ir jos tęstinumą per amžius.

4. Tautų lygybė. Gerbtinos visos tautos, savo valia, jėgomis ir darbu kuriančios ir stiprinančios savo bendruomenes, savo valstybes, gerbiančios kitas tautas, jų valstybingumą ir tautinę savimonę. Nė viena tauta negali būti laikoma geresne ar blogesne, aukštesne ar žemesne už kitas. Mums nepriimtinos ideologijos, raginančios savo tautos gerovę kurti žeminant ar paminant, pajungiant ar išnaudojant kitas tautas.

5. Tautos valdžia. Tauta savoje valstybėje – aukščiausia valdžia. Susvetimėjimas tarp valstybės ir tautos, tautos teisių ir poreikių pamynimas, valstybės virsmas savanaudiškų grupuočių savivalės priemone ar tik iškaba – tai kelias į nelaimes ar net pražūtį. Sieksime į Lietuvos vidaus ir tarptautinę politiką grąžinti konstitucinę tautos valios pirmenybę.

6. Tautiškoji ideologija. Mūsų ideologija – darnos, pažinimo ir bendradarbiavimo ideologija. Mūsų tikslas – ne tik atskirų individų ar grupių, luomų ar klasių, bet visos lietuvių tautos ir visų Lietuvos piliečių gerovė, pažanga ir tobulėjimas. Šiuolaikinė tautinė programa apima kultūrinę dešinę, socialinę kairę ir ekonominį centrą.

7. Tautos gerovė. Tautos gerovės pamatas – palankios sąlygos kiekvieno piliečio gyvenimo kokybės augimui. Valstybės tikslas – užtikrinti gyvenimo kokybės dinamiką išreiškiančių rodiklių augimą, pirmiausiai – migracijos saldo ir laimės indekso.

8. Pagrindiniai iššūkiai. Lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei svarbiausi iššūkiai – valstybes griaunantis ir tautas barstantis globalizmas, dorovinis nuosmukis, egoistinis liberalizmas, didžiųjų kaimynų imperializmas, valstybės užvaldymas, korupcija ir socialinė atskirtis.

9. Svarbiausi sprendimai. Atsakant į kylančius iššūkius svarbiausia – stiprinti lietuvių tautos gyvybingumą, jos dorovę, sąmonę ir savimonę, kiekvieno piliečio meilę Tėvynei, grąžinti valstybei jos galias, o valstybę – piliečiams, plėtoti jos ūkį, tobulinti teisę ir valstybės valdymą.

II. ASMUO, ŠEIMA, VISUOMENĖ

10. Asmens vertė. Žmogaus asmuo gerbtinas nuo pat gyvybės užsimezgimo, nes tai kuria asmenį būsimuoju laiku. Asmuo, galintis sąmoningai spręsti ir atsakyti už savo sprendimus, gerbtinas tiek, kiek savo sprendimais, veiksmais ir darbais to nusipelno.

11. Asmens vieta visuomenėje. Tautos ir valstybės stiprinimas glaudžiai susijęs su dorų, išsilavinusių, patriotiškų, darbščių ir kūrybingų asmenybių ugdymu. Didžios asmenybės kelia tautos gerovę, o ji tiesiogiai susijusi su asmens gerove. Asmenybė auga šeimoje, mokykloje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, o jos saviraiška vyksta bendruomenėje ir visuomenėje. Visuomenės pareiga – padėti žmogui, žmogaus pareiga – talkinti visuomenei.

12. Asmuo ir valstybė. Valstybė turi skatinti asmens saviraišką, kūrybiškumą, lavinimąsi, laisvą mąstymą, valią ir konstruktyvią veiklą, remti pagyvenusių ir neįgalių žmonių integraciją, kiekvienam piliečiui užtikrinti galimybę mokytis ir tobulėti visą gyvenimą. Valstybės gyvenimas turi būti grindžiamas vienybe ir sutarimu. Asmens teisės glaudžiai susijusios su pareigomis šeimai, bendruomenei, tautai ir valstybei. Bendrieji interesai, svarbūs tautos visumos išlikimui, gyvavimui ir pažangai, turi būti aukščiau už asmeninius.

13. Asmens ugdymas. Asmenybė turi būti ugdoma nuo vaikystės. Valstybė privalo užtikrinti saugią vaikystę, jaukią aplinką, jaunimui – padėti orientuotis vertybėse. Tam turi veikti švietimo sistema, socialinės struktūros, viešoji kultūra ir ypač – žiniasklaida. Smurto, girtuoklystės, narkomanijos, lytinio palaidumo, vartotojiškumo propaganda turi būti užkardyta.

14. Šeimos apibrėžtis ir paskirtis. Šeima – tai vyro ir moters santuoka grįsta sąjunga, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bendruomenė. Dora šeima – tautos ir valstybės pagrindas, garbė ir stiprybė, konstitucinė vertybė. Atmetame visus mėginimus ją paneigti ar pakeisti. Svarbiausia šeimos paskirtis – žmogiškosios gyvybės ir sąmonės tęsimas. Šeima – pirminė bendruomenė, kurioje žmonės mokosi mylėti artimą, atranda skirtybių vienybę.

15. Šeimos teisės ir pareigos. Šeimai priklauso pirminė teisė ir pareiga ugdyti augančio ir bręstančio žmogaus dorybes ir vertybes. Šeima privalo užtikrinti pagrindinius vaiko poreikius, sąlygas jo fiziniam, protiniam ir dvasiniam tobulėjimui, pagarbą jo orumui ir pažiūrų raidai. Senais ir ligotais šeimos nariais pirmiausiai rūpinasi šeima.

16. Šeimos apsauga. Alternatyvių šeimos sampratų, homoseksualizmo ir kitų iškrypimų propagavimas draudžiamas visose viešose erdvėse. Nesantuokinių lytinių ryšių propagavimas vaikams ir paaugliams, taip pat – visų lygių švietimo įstaigose – draudžiamas.

17. Šeima socialinėje sistemoje. Šeima turi tapti vienu svarbiausių visuomeninio ir ūkinio gyvenimo centrų. Jaunoms, auginančioms vaikus, skurstančioms ar neįgalų narį globojančioms šeimoms teikiama valstybės parama. Vaikams turi būti suteikta galimybė iki pilnametystės augti šeimoje. Asocialių šeimų vaikus perima globoti valstybė, tačiau pirmenybė skiriama šeimyniniams globos namams – šeimynoms – kur sąlygos būtų kuo artimesnės natūraliai šeimai. Skatintini šeimų ūkiai ir verslai, šeimyniniai vaikų lopšeliai ir darželiai.

18. Vietinės bendruomenės. Vietinėms bendruomenėms skiriamas aktyvus vaidmuo savivaldoje. Savivaldos institucijos privalo atsižvelgti į vietinių bendruomenių reikalavimus, rengdamos apklausas ir diskusinius susitikimus su jų atstovais. Šios bendruomenės, registruotos savivaldybėse, turi gauti teisę kelti savo kandidatus į renkamo seniūno pareigas, taip pat – savo kandidatus vienmandatėse apygardose savivaldybių tarybų rinkimuose.

19. Religinės bendrijos. Visų teisėtai veikiančių religinių bendrijų teisės ir pareigos – lygios. Jos visos gali tomis pačiomis sąlygomis registruoti santuokas, įsigyti ir naudoti bendruomeninę nuosavybę, steigti visų lygių mokyklas, kurių diplomai pripažįstami vienodai. Religinės bendrijos atleidžiamos nuo mokesčių, jas išlaiko tikintieji, valstybė gali skirti paramą, jeigu jos reikia puoselėti kultūros paveldui ar vykdyti socialinę veiklą. Teisėtai veikti gali tik tos bendrijos, kurių mokymas ir praktika remiasi dora, dera su tautiškumu, pilietiškumu, pagarba žmogaus asmeniui. Religiniai pastatai gali būti statomi tik pagal Lietuvos piliečių poreikius.

20. Pilietinė visuomenė. Visi Lietuvos piliečiai laikomi vienos darnios visuomenės nariais, kurios pagrindą sudaro lietuvių tauta. Lietuvių tautą sudaro tiek Lietuvos piliečiai, gyvenantys ir dirbantys savo valstybėje, tiek ir lietuviai, gyvenantys už jos ribų – etninėse lietuvių žemėse ir išeivijoje. Griežtai atmetame klasių kovos, supriešinimo ir diskriminavimo idėjas. Siekiame socialinės pusiausvyros ir darnos. Pagrindinis visuomenės principas – ne vienovė, o vienybė.

III. ŠVIETIMAS IR MOKSLAS

21. Pagrindiniai švietimo principai. Švietimo sistema turi suteikti žmogui būtinų žinių, bet taip pat – ugdyti jo protą, kūrybiškumą, dorybes ir atsakomybę, tautiškumą ir pilietiškumą. Deramai veikianti švietimo sistema – ypač veiksminga valstybės saugumo ir visuomenės gerovės užtikrinimo priemonė, kainuojanti kur kas mažiau, nei policija, teismai, kalėjimai ar suluošintų piliečių globa. Tarpukario tautininkų švietimo politika daugeliui dešimtmečių sutelkė tautą, sustiprino jos galias, padėjo atlaikyti okupacijas. Ji ligšiol teikia tinkamus pavyzdžius ir kokybės standartus šiandieninei švietimo politikai.

22. Pilietinio ugdymo stiprinimas. Pilietinis ugdymas – privaloma disciplina, kurios turinyje žmogaus ir piliečio teisės turi būti derinamos su pareigomis. Pagrindinis pilietinio lojalumo objektas – Lietuvos valstybė. Pilietinio ugdymo programose pateiktini tiek lietuvių tautos, etninių žemių ir išeivijos lietuvių, tiek įvairių Lietuvos tautinių bendrijų patriotizmo pavyzdžiai.

23. Tautinio ugdymo įvedimas. Šalia pilietinio ugdymo privalomas tautinis – etnokultūrinis – ugdymas. Jo programose turi būti pateikta lietuvių tautos kultūra, savo krašto istorija, vietinė tarmė ir kultūra, tautinių bendrijų fakultatyvuose gali būti mokoma jų kalbų, istorijos ir kultūros.

24. Dorinio ugdymo principai. Privalomas dorinis ugdymas – etikos disciplinoje arba integruotas į tikybos discipliną – turi diegti moralinio universalumo, altruizmo ir bendruomeniškumo nuostatas. Remiantis istorijos, filosofijos, psichologijos žiniomis, doros dėsniai turi būti atskleidžiami gyvenimo būtinybės šviesoje.

25. Lytiškumo ir sveikos gyvensenos ugdymas. Lytiškumo ugdymas turi būti orientuotas į rengimą santuokai ir šeimai. Remiantis biologijos, psichologijos, sociologijos žiniomis, lytiškumas turi būti pateikiamas gyvybės tęstinumo šviesoje, bet kokios kitos lytiškumo sampratos mokyklose neturi būti dėstomos. Sveiko gyvenimo būdo ugdymas, žalingų įpročių prevencijos ir fizinio judrumo skatinimas mokykloje – būtina tautos sveikatos sąlyga.

26. Karinio rengimo įvedimas. Visose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas vykdančiose mokyklose turi būti įvestas privalomas karinis rengimas. Moksleivis iki pilnametystės turi išmokti elgtis su ginklu, taip pat – būtinų gyvenimo ir išgyvenimo sąlygų galimo karo atveju. Šiam tikslui turi būti parengtos specialios programos, bendradarbiaujant su Lietuvos šaulių sąjunga ir Krašto apsaugos savanorių pajėgomis.

27. Patriotizmas kitose disciplinose. Lietuvos istorijai, Lietuvos gamtos pažinimui, lietuvių kalbai ir literatūrai turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys, kaip ir pasaulio istorijai, gamtos pažinimui, užsienio kalboms. Dabartinė švietimo praktika, Lietuvai skiriant antraeilį vaidmenį, ydinga. Pasaulį moksleivis geriau suvoks, pažinęs savo šalį, o kitų kalbų išmoks, suvokęs savo kalbos turtus ir grožį.

28. Prioritetinės disciplinos. Prioritetinėmis disciplinomis bendrojo lavinimo mokyklose laikomos lietuvių kalba, matematika ir Lietuvos istorija.

29. Profilinis ir profesinis ugdymas. Nuo vyresniųjų klasių moksleiviams turi būti sudarytos profiliuoto mokymosi galimybės, taip pat užtikrintas profesinio ugdymo pasirinkimas. Profesinė mokykla turi tapti itin svarbia moksleivių pasiruošimo gyvenimui dalimi ir užpildyti žymią rinkos dalį. Turi būti skirtas tinkamas dėmesys ir lėšos plėsti ir gerinti profesinį ugdymą, stiprinti profesinių mokyklų rengimo kokybę ir kiekybę. Reikiamų rengti profesijų atstovų skaičius nustato vyriausybė, derindama su darbdavių ir profesinių sąjungų atstovais.

30. Mokytojo darbo įvertinimas. Mokytojo darbas – sunkus ir atsakingas. Jis turi tapti prestižiniu ir deramai apmokamu, ypač – kaimuose ir rajonuose, kur švietimo kokybė ypač reikalauja aukštesnių standartų, nei turimi šiandien. Valstybės taupymas švietimo ir mokytojų darbo atlygio sąskaita – netoleruotinas.

31. Valstybinių mokyklų tinklo pertvarkymas. Valstybinių mokyklų moksleiviai po mokyklas skirstomi teritoriniu pagrindu – pagal gyvenamąją vietą, jei tėvai nepasirenka kitaip. Valstybinių mokyklų skirstymo tautiniu pagrindu turi būti atsisakyta. Valstybinėse ir valstybės finansavimą gaunančiose mokyklose turi būti dėstoma valstybine kalba. Jose gali veikti tautinių bendrijų fakultatyvai.

32. Privačios mokyklos. Privačios mokyklos turi veikti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas programas, užtikrindamos deramus standartus. Antra vertus, svarbu mažinti biurokratines kliūtis, ypač – religinių bendrijų mokykloms.

33. Valstybinių mokyklų pavaldumas. Bendrasis lavinimas – visos valstybės reikalas. Dėl to valstybinių mokyklų organizavimas, administravimas ir finansavimas turi pereiti iš savivaldybių į Švietimo ir mokslo ministerijos pavaldumą.

34. Švietimas Rytų Lietuvoje. Dėl susiklosčiusios istorinės, kultūrinės, socialinės ir politinės padėties Rytų Lietuvoje šiam kraštui būtinas ypatingas dėmesys. Rytų Lietuvai turi būti parengtos specialios valstybinės švietimo programos, taip pat – investicijų programos šio krašto švietimo įstaigų tinklui, atsižvelgiant į savitą tautinę sudėtį ir dar nepakankamą kitų tautybių gyventojų integraciją į Lietuvos pilietinę visuomenę.

35. Kaimo mokyklų tinklas. Mokyklos kaimo vietovėse turi būti išsaugotos, o kur jos jau panaikintos, bet lieka jų poreikis – jas būtina atkurti. Kaimo mokykloms negalima taikyti ekonominio efektyvumo kriterijaus. Privalome nutraukti ydingą praktiką, kai dėl mokyklų stokos būsimieji tėvai palieka kaimus ir mažus miestelius, dėl ko šie nyksta.

36. Aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai. Tai – strateginė valstybės gyvenimo sritis. Mokslo bazė ir infrastruktūra turi būti plėtojama ir tobulinama. Dėstytojai ir mokslininkai turi gauti atlyginimą, skatinantį dirbti Lietuvoje. Neįgyvendinę šių uždavinių liktume pigios, žemos kvalifikacijos darbo jėgos tiekėjais kitoms šalims.

37. Studijų programos ir kriterijai. Studijų programos turi atitikti dabartinius ir numatomus Lietuvos visuomenės poreikius, o jų turinys – pasaulinius mokslo ir geriausios praktikos pasiekimus. Vienu svarbiausių kriterijų akademinio darbo vertinime turi tapti mąstymo ir tyrimo savarankiškumas. Valstybė su mokslo ekspertais turėtų lanksčiai nustatyti prioritetines studijų programas.

38. Studijų finansavimo gerinimas. Valstybė užtikrina savo piliečiams galimybę gauti profesinį, aukštąjį, universitetinį išsilavinimą, gerai besimokantiems studentams užtikrina jo finansavimą, taip pat – pragyvenimui reikalingas stipendijas, lengvatines paskolas būstui. Valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius derinamas vyriausybės, darbdavių, profesinių sąjungų ir mokslo bendruomenių atstovų, nustatant prioritetines valstybei mokslo sritis.

39. Absolventų migracijos prevencija. Valstybės išlaidos, skirtos studijoms ir studento pragyvenimui, pateikiamos sutartyje tarp valstybės ir studento. Jei absolventas sutartą laikotarpį gyvena ir dirba Lietuvoje – valstybės patirtos išlaidos palaipsniui nurašomos. Absolventui sutikus dirbti pagal kontraktą, suderintą su valstybe, šios išlaidos nurašomos per trumpesnį laikotarpį.

40. Aukštojo mokslo sistema. Lietuvos aukštojo mokslo sistema turi užtikrinti Lietuvos kultūrai, mokslui, švietimui, socialinei sričiai, ūkiui, visuomenei ir valstybei reikalingų kvalifikuotų specialistų parengimą. Tam reikalingas tradicinių, specializuotų ir regioninių valstybinių aukštojo mokslo įstaigų tinklas. Privačių aukštųjų mokyklų skaičius neribojamas, tačiau ten studijuojantiems asignavimai iš valstybės biudžeto neskiriami, o studijų programos vykdomos įstatymų nustatyta tvarka. Užsienio aukštųjų mokyklų filialų veikla Lietuvoje iš valstybės biudžeto neremtina.

41. Mokslinių tyrimų finansavimas ir vadyba. Valstybė privalo steigti ir plėtoti integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus – „slėnius“ – kuriems pasitelktų tarptautinio masto mokslo ir vadybos specialistus. Būtina išnaudoti universitetų ir institutų intelektualinį potencialą, analizuojant padėtį šalyje ir tarptautinį kontekstą, kuriant ilgalaikes valstybės strategijas. Verslui, investuojančiam į mokslo plėtrą – priešmokestiniai atskaitymai į mokslo, inovacijų ir panašius fondus. Valstybė turi atlikti mokslinių tyrimų užsakovo funkciją, užtikrinti mokslo ir studijų institucijų, mokslininkų ir kitų tyrėjų darbą, tinkamai apmokėti ir aprūpinti šiuolaikine moksline įranga.

42. Mokslo valdymas. Lietuvos mokslo taryba turi vėl tapti ekspertine institucija, patariančia Seimui ir vyriausybei strateginiais mokslo plėtros klausimais. Siekiant skaidrios sprendimų priėmimo tvarkos, Lietuvos mokslo tarybos mokslo veiklos finansavimo funkcija turi būti perduota Mokslo fondui.

43. Mokslo populiarinimas. Lietuvos visuomenė turi būti lietuvių kalba supažindinama su aukščiausio lygio mokslinių tyrimų rezultatais. Valstybė turi remti mokslo populiarinimo straipsnių leidybą. Mokslinių tyrimų rezultatai, turintys tarptautinės reikšmės, gali būti publikuojami ir kalbomis, pasiekiančiomis daugiausia skaitytojų. Lietuvos tyrėjai turi visaverčiai dalyvauti tarptautiniuose mokslo projektuose bei programose, kurdami aukščiausio mokslinio meistriškumo centrus pačioje Lietuvoje.

IV. KULTŪRA IR ŽINIASKLAIDA

44. Kultūros reikšmė. Kultūra – dvasinių ir medžiaginių tautos vertybių sankloda, išreiškianti ir ugdanti jos kuriamąsias galias. Atsiverdami pasauliui, privalome išsaugoti savo tautinį tapatumą. Mūsų kultūros turinį sudaro visa istorinė ir patriotinė praeitis, baltiškoji pasaulėžiūra, pasipildžiusi krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybėmis, tradicinis ir profesionalusis menas, mokslo pasiekimai.

45. Kultūros vaidmuo. Kultūra išreiškia, sąlygoja ir įprasmina žmonių tarpusavio santykius, teikia dvasinius ir dorovinius orientyrus, skatina gerą ūpą, prisideda prie gyventojų laimės indekso. Aukštesnė kultūra sąlygoja ir ūkio pažangos greitį. Nacionalinė kultūra, jos istorija ir dabartinė kūryba reprezentuoja mūsų tautą ir valstybę visam pasauliui. Galiausiai nacionalinė kultūra ir jos sąlygojama savimonė – tai nacionalinio saugumo laidas. Tai stiprina visuomenės atsparumą priešiškiems poveikiams ir ilgalaike svarba lenkia kitas krašto apsaugos priemones.

46. Kultūros ir švietimo darna. Būtina derinti kultūros ir švietimo politiką, parengiant integruotas programas kūrybiniam ugdymui ir lavinimuisi visą gyvenimą. Švietimo įstaigoms turi būti atvertos muziejų, bibliotekų ir kitos kultūros paveldo vertybės. Etnokultūriniam ugdymui gali būti panaudota ne tik aukštųjų mokyklų turima medžiaga, bet ir kultūros įstaigų turimi fondai, įvairi leidybinė medžiaga. Kaimo vietovėse kultūros ir švietimo įstaigos turi veikti kartu.

47. Istorinė atmintis. Istorinę tautos atmintį skatinanti viešoji politika – esminė kultūros politikos, nacionalinio saugumo ir bendrosios politikos dalis. Ji turi apimti tiek seniausių laikų (siekiančių baltų tautų kūrimąsi), tiek naujausio istorinio paveldo (Nepriklausomybės kovų, tarpukario, okupacijų, Atgimimo Sąjūdžio) atminimą ir įprasminimą, skatinti nacionalinį pasididžiavimą, piliečių patriotizmą ir vienybę.

48. Valstybės remiamos kultūros įstaigos. Valstybė ir savivaldybės turi išlaikyti ir plėtoti muziejų, archyvų, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų tinklą, didinti jų prieinamumą Lietuvos piliečiams ir užsienio turistams. Pakankamas šių įstaigų finansavimas yra nacionalinio tapatumo formavimosi ir palaikymo sąlyga, todėl jos turi tapti prioritetinio finansavimo objektais.

49. Gamtos ir kultūros paminklų apsauga. Įstatymai nustato kultūros vertybių apsaugą, gamtos ir kultūros draustinių bei rezervatų teisinį režimą. Kultūros ir gamtos paveldo puoselėjimas – vienas svarbiausių nacionalinio saugumo pagrindų. Ūkinė veikla paminklinėse ir kitose saugomose teritorijose – ribojama, siekiant išsaugoti gamtinę aplinką ir kraštovaizdį, paveldo vertę, jo raišką ir prieinamumą dabarties ir ateities kartoms. Pažeidimai užtraukia administracinę ir baudžiamąją atsakomybę pažeidėjams ir valstybės tarnautojams, susijusiems su šiais pažeidimais.

50. Kultūros paveldo komisija. Seimas sudaro Valstybinę kultūros paveldo komisiją, kuri padeda įgyvendinti parlamentinę priežiūrą, pataria ir bendradarbiauja su tvarkomąsias funkcijas turinčiomis valstybės ir savivaldybių institucijomis, kurios rūpinasi gamtos ir kultūros paveldu, kaimo architektūra, archeologiniu palikimu ir kitais išliekamosios vertės kultūros objektais. Į šios komisijos veiklą būtina įtraukti kuo daugiau visuomeninių organizacijų, šalia valstybinės kurti ir visuomeninę kultūros vertybių priežiūros sistemą.

51. Etnokultūros reikšmė ir svarba. Lietuviškos savasties, pasaulėžiūros ir papročių, tradicinių amatų, švenčių, tautinio meno perdavimas iš kartos į kartą – nacionalinės svarbos reikalas. Tai – vienas iš tautos savimonės pagrindų ir sunkiai įkainojamas pasaulio paveldas, ypač saugotinas globalių poveikių, vartotojiškumo ir vienodinimo sąlygomis. Valstybė turi užtikrinti etnokultūrinį ugdymą švietimo sistemoje, deramą specialistų pasiūlą, ugdymo programas derinti su etnografiniais ir kraštotyros renginiais ir stovyklomis, folkloro ansamblių veikla vietos bendruomenėse, visos šalies ir tarptautiniu mastu, kita etnografine veikla.

52. Etninės kultūros globos taryba. Etninės kultūros globa ir plėtra rūpinasi Lietuvių etninės kultūros globos taryba. Ji teikia valstybinėms institucijoms ekspertinius vertinimus, padeda parengti ir įgyvendinti valstybės paramos etnokultūrai programas.

53. Baltų kultūros erdvė. Globotinas bendras baltų dvasinės ir medžiaginės kultūros paveldas – archeologijos, istorijos, mitologijos paminklai, vietovardžiai, vandenvardžiai, kiti kalbos paminklai, etnografiniai papročiai ir amatai visame Vidurio-Rytų Europos regione. Šiuo tikslu svarbu rengti tarptautines konvencijas, tyrimus, skatinti tarptautinį baltiškosios savimonės judėjimą.

54. Regioninė kultūra. Lietuva turi penkis etnografinius regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Mažąją Lietuvą. Jų savitumas – saugotinas ir plėtotinas. Prie Lietuvių etninės kultūros globos tarybos turi veikti šių regionų kultūros tarybos, bendradarbiaujančios su valstybės ir savivaldybių įstaigomis. Šių regionų savastis turėtų atsispindėti valstybės administraciniame skirstyme. Regioninė kultūra apima vietos istoriją, papročius, tautosaką, tautodailę, tarmes, paminklus, kulinarinį paveldą. Jai plėtoti reikalingi vietos muziejai, kultūros grupės ir būreliai, kitos kultūrinės įstaigos, remtinos valstybės.

55. Žiniasklaidos teisės ir atsakomybė. Lietuvoje veikianti žiniasklaida turi būti grindžiama doros, tautiškumo ir pilietiškumo principais. Jos pareiga – teikti teisingas žinias ir įvairias nuomones. Jokia politinė ar ideologinė srovė neturi primesti žiniasklaidai savo diktato. Atskiros ideologinės srovės turi teisę į savo žiniasklaidą. Valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos žiniasklaidos priemonės privalo teikti įvairias pozicijas, ypač – rezonansiniais ir nacionalinės svarbos klausimais, pristatydamos įvairias suinteresuotas puses. Propaganda, prieštaraujanti dorai, lietuvių tautos ar Lietuvos valstybės interesams – draudžiama.

56. Nacionalinis transliuotojas. Išskirtinis vaidmuo žiniasklaidoje tenka Lietuvos radijui ir televizijai. Šiai įstaigai privalo būti teikiamas pakankamas valstybinis finansavimas, užtikrinant jos laisvę nuo komercinės veiklos ir atsakingą savivaldą. Programų strategija turi būti derinama su valstybės švietimo ir kultūros plėtros strategija. Eterio laikas turi būti paskirstytas įvairioms ideologinėms srovėms.

57. Lietuviškas kinas. Valstybė privalo skatinti istorinius, dokumentinius, patriotinius meninius ir animacinius filmus, pateikiančius mūsų istoriją ir kultūrą visam pasauliui.

58. Žiniasklaida, tautiškumas ir geopolitika. Lietuvoje veikiantys televizijos kanalai savo transliuojamus filmus ir laidas turėtų versti ar bent subtitruoti lietuviškai. Pritartina, kad informacinio karo sąlygomis būtų ribojamos ar net naikinamos priešiškų valstybių ir jėgų informacijos transliacijos. Pritariame Baltijos šalių ir Ukrainos informacinės erdvės kūrimui. Nacionalinis transliuotojas turėtų daugiau dėmesio skirti geopolitiniams partneriams, ypač – Latvijai. Skatintinas latviškų kanalų prieinamumas Lietuvoje ir atvirkščiai. Ypač svarbus lietuviškų programų prieinamumas pasienio rajonuose.

V. KALBOS POLITIKA

59. Lietuvių kalbos reikšmė. Lietuvių kalba – tautos bendravimo ir jungties pamatas – yra Lietuvos valstybinė kalba. Tai – viena svarbiausių konstitucinių vertybių. Ją turime saugoti, gryninti ir turtinti, visuotinai ją vartoti viešoje mūsų valstybės erdvėje. Valstybinę kalbą privalo mokėti visi Lietuvos piliečiai. Lietuvių kalbos turi būti mokoma visose švietimo ir profesinio rengimo įstaigose, ji turi būti vartojama visose viešosiose įstaigose ir visose visuomenės gyvenimo srityse. Lietuviškos terminijos kūrimas – ne tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, bet ir visos tautos, ypač – inteligentijos tiesioginė pareiga.

60. Lietuvių kalbos apsauga. Bet kokie mėginimai viešajame Lietuvos valstybės gyvenime lietuvių kalbą pakeisti kuria nors kita kalba – neleistini ir neteisėti. Pasisakome už valstybinės kalbos statuso stiprinimą, Valstybinės kalbos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymų tobulinimą, kalbos tvarkytojų statuso stiprinimą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija privalo ginti viešąjį lietuvių kalbos vartojimą, nenuolaidžiauti jokioms valstybės institucijų ar politikų iniciatyvoms, siaurinančioms lietuvių kalbos vartojimą viešose erdvėse ar skatinančioms su ja konkuruoti.

61. Viešieji užrašai ir dokumentai. Viešieji užrašai turi būti rašomi lietuviškai, o patentuotų užsienietiškų prekių ženklų vartojimas, įskaitant išorinę reklamą, neturi užgožti atitinkamo viešojo užrašo lietuvių kalba. Vieši vietovardžių ir gatvių pavadinimų užrašai, vidiniai valstybės ir savivaldos institucijų dokumentai rašomi tik valstybine – lietuvių – kalba. Asmenvardžiai Lietuvos piliečių tapatybės dokumentuose, taip pat kituose valstybiniuose dokumentuose rašomi tik lietuviškai, papildomoje dokumento skiltyje suteikiant galimybę rašyti juos kita kalba, piliečio pasirinkta rašybos forma.

62. Svetimvardžių rašyba. Kitų kalbų tikriniai daiktavardžiai, asmenvardžiai ir vietovardžiai viešuose užrašuose rašomi lietuviškais rašmenimis, pagal lietuvių kalbos tarimą, su lietuviškomis galūnėmis, jei reikia – skliausteliuose naudojant originalią formą.

63. Kalba, rašyba ir konstitucinė santvarka. Bet kokie mėginimai darkyti lietuvių kalbą ar rašybą, diegti jose svetimas normas, juo labiau – kraipyti lietuviškus ir baltiškus vardus prilygsta kėsinimuisi į Lietuvos suverenumą, konstitucinę santvarką, istoriją ir kultūrą. Tokius mėginimus būtina užkardyti visomis politinėmis ir teisinėmis priemonėmis.

64. Lietuvių kalbos tarmės. Visos lietuvių kalbos tarmės yra valstybinės kalbos tarmės. Jos puoselėtinos tiek viešajame, tiek privačiajame gyvenime, naudotinos viešuose užrašuose, su jomis turi būti supažindinama švietimo programose, etnokultūriniame ugdyme.

65. Parama lituanistikai ir baltistikai. Plėtosime lituanistinį ir baltistinį švietimą, remsime šių krypčių studentus ir mokslininkus, kiek tai būtina kalbos ir kultūros specialistų rengimui. Valstybė turi remti mokslinius lituanistikos ir baltistikos tyrimus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Lituanistinis ir baltistinis paveldas turi būti įskaitmenintas ir prieinamas tiek Lietuvos, tiek Latvijos piliečiams, tiek ir plačiajai pasaulio visuomenei. Baltistinė mokslinė ir populiarioji leidyba – vienas iš Lietuvos kultūros prioritetų. Palaikome tarptautinių baltistikos centrų steigimą, lituanistinių centrų ir mokyklų steigimą užsienio šalyse.

66. Lietuvių kalba ir informacinės technologijos. Visos masiškai vartojamos kompiuterinės programos turi būti „lokalizuotos“ – pritaikytos lietuvių kalbai. Valstybė turi remti automatinio lietuvių kalbos atpažinimo ir vertimo sistemų kūrimą. Siekiant apsaugoti lietuvių kalbą, jos gyvybingumą ir plėsti jos vartojimą, tikslinga investuoti į semantinių lietuvių kalbos technologijų pritaikymą duomenų tvarkymui ir prasmingam lietuviškų tekstų vertimui.

VI. LIETUVIAI IR KITATAUČIAI

67. Lietuviai ir Lietuva. Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas, priežastis ir prasmė. Lietuvos valstybė – vienintelė vieta pasaulyje, kur lietuvis gali būti savas, teisėtai gaudamas valstybės apsaugą ir globą, savo gyvenimu ir darbu dalyvaudamas jos kūryboje. Lietuvos valstybės užduotis – puoselėti lietuvių tautą visumoje, tiek viduje, tiek užsienyje. Bet kuris lietuvis patriotas, kad ir kur begyventų, turi teisę grįžti į Lietuvą ir įsijungti į jos piliečių visuomenę.

68. Lietuvių etninės žemės. Lietuvių etninėmis žemėmis vadinamos žemės, kuriose lietuviai – seniausia gyvenanti tauta. Jas sudaro rytinė Karaliaučiaus krašto dalis iki Alnos, Geldapės ir Suvalkų kraštai, Apso, Gervėčių, Rodūnės ir Pelesos gyvenvietės ir aplinkiniai kraštai. Lietuvos valstybės užduotis – saugoti ir plėtoti čia gyvenančių lietuvių kultūrą ir savimonę, remti jų bendruomenes ir mokyklas, užsienio politikoje atsižvelgti į jų interesus.

69. Lietuvių išeivija. Lietuviai, dėl vienų ar kitų priežasčių išvykę iš Lietuvos, laikomi lietuvių tautos dalimi, jeigu yra lietuvių kilmės ir patys save laiko lietuviais. Lietuvos valstybė pagal galimybes remia jų bendruomenes ir mokyklas, norintiems grįžti į Tėvynę steigia įdarbinimo agentūras, užtikrinančias darbą Lietuvoje. Privalu sukurti pasaulinį lietuvių ryšių tinklą, kurti šiuolaikines ryšių priemones, skleisti radijo ir televizijos programas.

70. Lietuvio pažymėjimas ir pilietinės teisės. Visose šalyse gyvenantiems lietuviams turi būti suteiktos galimybės gauti specialų dokumentą – lietuvio pažymėjimą, užtikrinantį visas Lietuvos piliečių teises, išskyrus teisę rinkti ir būti renkamiems į Lietuvos valdžios institucijas. Dviguba pilietybė turi likti išimtimi, kaip įvardyta Lietuvos Konstitucijoje.

71. Lietuvos tautinės bendrijos. Lietuva gerbia istorines, lojalias ir socialias tautines bendrijas. Jos yra Lietuvos istorijos, kultūros ir visuomenės dalis. Joms turi būti užtikrinta galimybė lygiateisiškai dalyvauti Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenime, puoselėti savo tautinį tapatumą. Jų vaikams sudaromos galimybės mokytis savo kalbos, istorijos ir kultūros. Valstybė užtikrina joms galimybę steigti ir išlaikyti savo privačias mokyklas. Jų mokyklos privalo ugdyti Lietuvos piliečius ir patriotus, taip pat išmokyti valstybinės kalbos, užtikrindamos galimybę įsijungti į pilietinį gyvenimą. Šioms mokykloms turi būti užtikrinta valstybės priežiūra.

72. Imigracijos iššūkiai. Pavienių žmonių migracija vyko visais laikais, bet ji turi būti reguliuojama. Tuo tarpu masinė imigracija turi būti stabdoma. Užimdami senbuvių gyvybinę erdvę, gausūs svetimšalių būriai ardo vietinį tautinį ir pilietinį tapatumą, sudaro konkurenciją darbo rinkoje, reikalaudami paramos engia vietinius mokesčių mokėtojus, užkemša socialinę sistemą. Liūdni Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, jog per trumpą laiką susidarius gausiam skaičiui svetimšalių, jie ne integruojasi į vietines visuomenes, bet kuria savas, alternatyvias, taip sukeldami konfliktus.

73. Imigracijos rūšys. Imigracijos politika turi priklausyti nuo imigracijos rūšies ir tikslų. Karo pabėgėliais laikytini tik tie migrantai, kuriems Lietuva – pirmoji saugi šalis. Aukštos kvalifikacijos specialistų imigracija priimtina, kai tokių specialistų trūksta Lietuvoje, tik jai nustatytinos deramos sąlygos. Žemesnės kvalifikacijos darbuotojų imigracija turi vykti tik pagal terminuotus kontraktus. Atvykstančių mokytis ir dėl šeimyninių priežasčių klausimai spręstini individualia tvarka. Socialinių išmokų „medžiotojų“ imigracija turi būti uždrausta. Valstybė neturi dalyvauti jokiose masinio migrantų perkėlimo, paskirstymo ar dalinimosi programose.

74. Šeimų susijungimo politika. Imigruoti šeimų susijungimo motyvu gali būti leidžiama ne daugiau kaip vienam jau esančio legalaus imigranto sutuoktiniui ir jo vaikams. Imigrantai gali susijungti su kitais šeimos nariais kilmės arba kitose šalyse.

75. Imigrantų integracija ir kiti sprendimai. Atvykėlis, apsisprendęs likti Lietuvoje, privalo išmokti lietuvių kalbą, susirasti darbą, priimti bendrąsias viešosios kultūros taisykles. Pilietybės suteikimo klausimai sprendžiami individualiai. Darbdavys, priėmęs laikinam uždarbiui atvykusį svetimšalį, savo lėšomis apmoka jo socialinį draudimą, taip pat – jo išvykimą pasibaigus darbo sutarčiai, už kurį atsako ir teisiškai. Valstybė griežtai riboja legalią imigraciją, o kartu – griežtina kovą su nelegalia imigracija. Nelegalūs atvykėliai grąžinami į kilmės šalį arba tą šalį, iš kurios jie atvyko į Lietuvą. Tai nustatoma tarptautinėmis sutartimis.

VII. VALSTYBĖ IR JOS VALDYMAS

76. Lietuvos valstybingumas. Lietuva – laisva ir savivaldi valstybė. Lietuvos valstybės pagrindas – lietuvių tauta. Visi Lietuvos piliečiai įstatymų atžvilgiu – lygūs. Bet kuris lietuvis turi teisę į Lietuvos pilietybę, jei tik nėra kitos šalies pilietis. Lietuvis, turintis ir išlaikantis kitos šalies pilietybę, gali įgyti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, kurią nustato įstatymai. Kitos tautybės svetimšalis gali tapti Lietuvos piliečiu, išgyvenęs Lietuvoje bent 20 metų ir realiai integravęsis į jos visuomenę, jei nėra kitos valstybės pilietis, taip pat – už ypatingus nuopelnus lietuvių tautai arba Lietuvos valstybei.

77. Lietuvos teisės viršenybė. Lietuvos valstybėje aukščiausią teisinę galią privalo turėti Lietuvos valstybės Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Visi teisės aktai, nuostatos ir sprendimai, prieštaraujantys Lietuvos teisės viršenybei, naikintini.

78. Lietuvos santvarka. Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, kurioje derinami atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos principai. Pagrindiniai tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami visuotiniu piliečių referendumu. Referendumo iniciatyvos teisę privalo turėti 150 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Prezidentas, Seimas, 15 savivaldybių tarybų. Įstatymo iniciatyvos teisę privalo turėti 30 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Seimo nariai, Prezidentas, 5 savivaldybių tarybos. Piliečių parašų rinkimo lape paso numeris keičiamas asmens kodu.

79. Piliečių valia. Referendumas laikytinas galiojančiu, jame dalyvavus bent tiek piliečių, kaip praeituose Seimo rinkimuose, tačiau maksimali referendumo galiojimui reikalaujama riba negali būti aukštesnė nei 1/2 rinkimų teisę turinčių piliečių, o minimali – žemesnė nei 1/4 rinkimų teisę turinčių piliečių.

80. Lietuvos suverenumo saugikliai. Lietuvos valstybingumo, valstybės galių, teritorinio vientisumo, valstybinės kalbos principai, įtvirtinti piliečių priimtoje Konstitucijoje, gali būti keičiami tik visuotiniu piliečių referendumu, už tai pasisakant 3/4 rinkimų teisę turinčių piliečių. Šiais atvejais referendumas galioja tik tokiomis sąlygomis. Visi sprendimai šiais klausimais, priimti kokiu nors kitu būdu, laikomi niekiniais nuo pat jų priėmimo.

81. Teisės ir laisvės. Žmogaus ir piliečio teises garantuoja Konstitucija. Jos neatsiejamos nuo pareigų. Asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu, jei to reikia apsaugoti kitų asmenų teisėms ir laisvėms, dorovei, Lietuvos valstybingumui.

82. Politinės partijos. Lietuvos politinių partijų steigėjai ir nariai gali būti tik Lietuvos piliečiai. Minimalus narių skaičius partijai steigtis ir veikti – 1 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių. Visos veikiančios partijos gauna bendrą minimalią finansinę paramą iš valstybės biudžeto, didesnė finansinė parama skaičiuojama pagal praeituose rinkimuose gautą balsų skaičių. Partijoms priklauso išimtinė teisė kelti savo kandidatų sąrašus Lietuvos Respublikos Seimo ir Europos Parlamento rinkimuose. Partijai neturi būti keliama jokių papildomų sąlygų dalyvauti visų lygių rinkimuose.

83. Politinės kampanijos. Visi rinkimų ir referendumų kampanijų dalyviai – sąrašai, individualūs kandidatai, referendumuose agituojančios pusės – turi gauti lygų ir nemokamą eterį per Lietuvos radiją ir televiziją savo politinei agitacijai. Politinių kampanijų dalyvių, rinkėjų, parašų rinkėjų ar pasirašančių asmenų papirkinėjimas, bauginimas, parašų lapų gadinimas, taip pat – raginimas tai daryti – griežtai baudžiamas įstatymais.

84. Savivalda. Seniūnai turi būti renkami seniūnijų gyventojų, turinčių Lietuvos pilietybę ir rinkimų teisę, užtikrinant seniūnijų finansinius išteklius. Savivaldybės taryba renkama Seimo rinkimų principu – sąrašais ir vienmandatėse apygardose. Kandidatus vienmandatėse apygardose gali kelti savivaldybėje registruotos vietinės bendruomenės ir politinės partijos. Sąrašus ir kandidatus į merus gali kelti politinės partijos ir visuomeninės organizacijos. Remiantis lygiateisiškumo principu, visuomeninė organizacija šiais atvejais privalo turėti 1 000 narių arba surinkti tiek pat rinkėjų parašų. Rinkimuose dalyvauja tik Lietuvos piliečiai.

85. Demokratiški ir skaidrūs teismai. Teismų sistema turi būti atverta prisiekusiųjų teismų ir tarėjų institucijoms. Žiniasklaidos ir visuomenės atstovams turi būti leidžiama laisvai dalyvauti teismų posėdžiuose, rengti garso ir vaizdo įrašus, o po to juos laisvai transliuoti ir platinti, išskyrus įstatymų nustatytus atskirus atvejus. Piliečiams leidžiama rengti piketus ar kitas akcijas šalia teismo salių, tačiau ne jų viduje.

86. Viešojo administravimo veiksmingumas. Veiksmingam valdymui būtina užkardyti korupciją, o viešąjį administravimą ir politinę veiklą pajungti pagrindiniams tikslams ir išmatuojamiems uždaviniams įgyvendinti; užtikrinti darnią politinio lygmens sąveiką su valstybės institucijomis ir tarnautojais; stiprinti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo vaidmenį, priimant svarbiausius valstybės sprendimus; užtikrinti skaidrų viešųjų finansų tvarkymą, sąnaudų ir naudos analizę, priimant sprendimus ekonomikoje; tobulinti ryšį tarp visų valstybinės valdžios grandžių, strateginių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo stebėseną.

VIII. SOCIALINĖ DARNA IR SVEIKATA

87. Socialinė pusiausvyra. Jos garantas – stiprus ir gausus vidurinysis sluoksnis. Netoleruotina padėtis, kai didžiuma turto koncentruojasi siaurame visuomenės sluoksnyje, didesnei jos daliai skurstant, kai vienoje pusėje – saujelė stambių savininkų, o kitoje – gausybė priklausomų darbuotojų. Siektina, kad kuo daugiau piliečių taptų verslų ir ūkių savininkais, tai užtikrina socialinį ir net politinį savarankiškumą, užkerta kelią konfliktams, stiprina piliečių interesą ginti savo valstybę, kartu su sava nuosavybe ir gerove.

88. Atlyginimai ir mokesčiai. Minimalus mėnesio atlygis turi būti siejamas su vidutiniu mėnesio atlygiu – siektina, kad minimumas sudarytų ne mažiau kaip pusę vidurkio. Negali būti nustatomas mažesnis minimumas, negu oficiali skurdo riba. Gyventojų pajamų mokestis turi būti išdėstytas progresine tvarka pagal asmens pajamas, vaikus auginančioms šeimoms – paskirstytas pagal pajamas vienam šeimos nariui. Būtina mažinti mokesčių naštą smulkiems ir vidutiniams verslininkams, ūkininkams, mažesnes pajamas gaunantiems tarnautojams ir darbuotojams.

89. Abipusiai įsipareigojimai. Socialinės apsaugos sistema turi veikti taip, kad valstybė ir pilietis būtų susieti abipusiais įsipareigojimais. Parama šeimoms, nemokamas mokslas, studentų stipendijos, bedarbių pašalpos ir kitos socialinės paramos priemonės turi būti teikiamos įšaldomų paskolų principu. Įšaldoma paskola – tai tokia valstybės paramos forma, kuri teikiama pasirašant paskolos sutartį tarp piliečio ir valstybės, tačiau suteikiant teisę piliečiui, įvykdžius tam tikrus įsipareigojimus tautai ir valstybei, paskolos negrąžinti.

90. Pagalba susirgus. Skubi būtinoji pagalba nemokamai teiktina kiekvienam žmogui. Apdraustas pilietis susirgęs turi gauti kvalifikuotą ir nemokamą medicininę pagalbą, įskaitant ambulatorinį ir stacionarų gydymą, ir reabilitacines programas. Jis turi būti gydomas ir reabilituojamas nemokamai, iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų, pasirenkant pačius efektyviausius gydymo būdus ir medikamentus. Tačiau sveikatos apsaugos sistema visų pirma turi būti nukreipta į ligų prevenciją.

91. Negalios atvejai. Neįgalumo rūšių ir lygių yra gana daug ir įvairių. Siektina, kad neįgalus žmogus pagal savo galimybes dalyvautų darbo rinkoje, būtų užimtas, kurtų pridėtinę vertę ir jaustųsi naudingu visuomenės nariu. Jo artimieji taip pat turėtų būti skatinami dalyvauti užimtumo programoje. Tačiau jiems turi būti sudarytos galimybės neįgalų artimąjį palikti valstybės išlaikomame dienos centre, kur jam būtų suteikta medicininė pagalba ir globa. Negalintiems dirbti privalo būti užtikrintos deramos išmokos ir paslaugos.

92. Garbinga pensija. Lietuvos piliečio, gyvenusio ir dirbusio Lietuvoje, senatvės pensija turi užtikrinti jam orų pragyvenimą. Žmogus, mokėdamas mokesčius, turi žinoti, kad reikalui esant jis galės būti socialiai apsaugotas, o senatvėje aprūpintas.

93. Valstybės išmokų ir paskolų skirstymas. Valstybinės paskolos, išmokos ir pašalpos turi būti skirstomos per valstybinį komercinį banką. Jis būtų valdomas valstybės, jo pelnas ir veiklos sąnaudos – griežtai kontroliuojami. Tai išsaugotų dalį valstybės lėšų, dabar atitenkančių privatiems bankams už valstybės pinigų skirstymą.

94. Mokesčių skirstymas. Lietuvos pilietis turi gauti teisę 5% nuo savo sumokėto pajamų mokesčio perskirstyti pats. 1% galėtų būti skirtas pasirinktai švietimo ar kultūros įstaigai, 1% – pasirinktai sveikatos apsaugos įstaigai, 1% – pasirinktai visuomeninei organizacijai, 1% – pasirinktai religinei bendruomenei, 1% – pasirinktai politinei partijai. Svarstytinos ir kitos tokio savarankiško pajamų mokesčio paskirstymo proporcijos.

IX. TEISĖ IR TEISĖSAUGA

95. Žmogaus teisė į gyvenimą. Žmogaus gyvybė saugoma nuo pat užsimezgimo. Abortai – griežtai draudžiami, išskyrus atvejus, kai moksliškai įrodyta negyvo arba neįgalaus kūdikio tikimybė, taip pat profesionaliai nustatytas pavojus gimdyvės gyvybei, arba kai nėštumas – prievartos akto pasekmė. Kriminalinis abortas laikytinas sunkiu nusikaltimu, kadangi auka neturi galimybės apsiginti. Prievarta darytis abortą taip pat laikytina nusikalstama.

96. Dirbtinis apvaisinimas. Pritariame dirbtiniam apvaisinimui, kai šeimai kyla sveikatos problemų susilaukti vaikų. Pasisakome prieš bet kokias manipuliacijas embrionais, kai tai nepateisinama mediciniškai pagrįstu siekimu susilaukti palikuonių ir siekimu apsaugoti motinos sveikatą.

97. Žmogaus privatumas. Žmogaus privatumas gali būti ribojamas tik įstatymu, jei to reikia apsaugoti žmogaus teisėms, dorai, valstybei ir jos įstatymų tvarkai. Prisistatymas kitu asmeniu, asmens duomenų – gyvenamosios vietos adreso, telefono numerio, elektroninio pašto adreso, asmens tapatybės kortelės ar kito asmens dokumento – panaudojimas be jo sutikimo, jei asmuo dėl to patyrė ar galėjo patirti žalą – nusikalstamas. Šis nusikaltimas gali būti svarstomas baudžiamosios arba civilinės teisės tvarka pagal nukentėjusiojo pasirinkimą.

98. Lytinė prievarta, priekabiavimas ir tvirkinimas. Lytinė prievarta bet kokio amžiaus žmogaus atžvilgiu, taip pat – nepilnamečio tvirkinimas – labai sunkūs nusikaltimai. Už juos turi būti baudžiama ilgamete laisvės atėmimo bausme, esant recidyvui taikytina cheminė kastracija. Lytinis priekabiavimas laikytinas pažeidimu, už kurį turi būti baudžiama baudžiamosios, civilinės arba administracinės teisės tvarka pagal pažeidimo sunkumą. Naikintina ydinga nuostata, kai lytinio priekabiavimo kategorija apribojama darbo santykiais.

99. Prostitucija ir sąvadavimas. Už prostituciją turi būti baudžiamos visos šiame nusikaltime dalyvavusios pusės – prostitucija užsiėmęs asmuo, jo klientas ir sąvadautojas. Atsainus teisėsaugos atstovų elgesys, žinant prostitucijos atvejį, tačiau nesiimant įstatymu įpareigojančių veiksmų, prilygintinas sąvadavimui.

100. Lytinių iškrypimų propagavimas. Homoseksualizmo, pedofilijos ir kitų lytinių iškrypimų propagavimas – sunkus nusikaltimas. Fizinis asmuo už šį nusikaltimą turi būti baudžiamas realiu laisvės atėmimu, juridinis asmuo – panaikintas.

101. „Lyties keitimas“ ir „lytinė orientacija“. Vadinamasis lyties keitimas – šarlatanizmas, nusikaltimas žmogiškumui ir asmens teisių pažeidimas. Po tokių operacijų ir procedūrų stipriai sutrikdoma žmogaus sveikata, suteikiami moksliškai nepagrįsti lūkesčiai. Priešinsimės bet kokiems bandymams tai įteisinti. Lytinės (seksualinės) orientacijos sąvoka turi būti išbraukta iš visų teisinių dokumentų, kaip klaidinanti genderizmo ideologijos sąvoka.

102. Nusikaltimai gamtai ir aplinkai. Gamtos ir kultūros paveldo niokojimas, rimtai pakenkiant ekosistemai ar kultūros vertybėms – sunkus nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama didele bauda arba laisvės atėmimu. Už žiaurų elgesį su gyvūnais, jei gyvūnas dėl to patyrė kančių, bausmės turi būti smarkiai griežtinamos.

103. Viešojo intereso gynyba. Turi būti užtikrintas realus visuomenės dalyvavimas, kai svarstomi ūkiniai projektai, galintys pakenkti gamtinei ar kultūrinei aplinkai. Visuomeninės organizacijos turi turėti visas galimybes ginti viešąjį interesą teisme. Poveikio aplinkai vertinimas privalo būti nepriklausomas nuo užsakovo – ūkinio projekto vykdytojo. Turi būti nustatytos aiškios ir moksliškai pagrįstos sanitarinės zonos visiems pavojingiems aplinkai objektams ir baudžiama už jų režimo pažeidimus.

104. Įstatymo galiojimas. Įstatymai vienodai galioja visoje Lietuvos teritorijoje. Teritorijų, kuriose įstatymai ignoruojami, netoleruosime. Visuotinai žinomi narkotikų platinimo taškai privalo būti nedelsiant panaikinti, nelegalių būstų gyventojai – iškeldinti.

105. Ryžtinga kova su korupcija. Kiekvienas valdininkas privalo pagrįsti savo turtą ir pajamas. Jei turto ir pajamų deklaracijų duomenys rodo mažesnius skaičius, negu yra, perviršis turi būti konfiskuotas valstybės naudai, o pats valdininkas baudžiamas realia bauda. Už įrodytą korupcijos veiksmą valdininkas baudžiamas realia bauda arba laisvės atėmimu, prarasdamas teisę dirbti valdžios įstaigose ir jėgos struktūrose.

106. Nusikaltimai Lietuvai ir žmogiškumui. Komunistinių režimų nusikaltimai turi būti vertinami taip pat, kaip ir nacistinių ar kitų totalitarinių režimų nusikaltimai. Sovietų Sąjungos, Lenkijos ir Vokietijos vykdytos Lietuvos (ar jos dalies) okupacijos, okupacinių režimų, jų karinių, partizaninių ir policinių struktūrų vykdyti Lietuvos gyventojų genocidai, kiti kariniai nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui turi būti vertinami vienodai. Už jų vykdymą, teisinimą arba neigimą taikytina vienoda teisinė atsakomybė. Nusikaltimai Lietuvai, lietuvių tautai ir žmogiškumui neturi senaties.

107. Lietuvos ir jos istorijos vertinimas. Pripažindami atviras diskusijas Lietuvos, jos istorijos ir dabarties klausimais, atmetame bandymus primesti svetimas, prieštaraujančias tiesai, žalingas Lietuvai ar lietuvių tautai interpretacijas. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsako už atskirų žmonių ar grupių nusikaltimus. Jokie bandymai teisinėje, politinėje ar intelektualinėje erdvėje primesti Lietuvai ar lietuvių tautai tokias atsakomybes – nepriimtini. Pritariame teisiniam Lietuvos istorinės atminties politikos reglamentavimui, paliekančiam erdvės diskusijoms, bet nustatančiam pagrindines istorinės atminties formavimo kryptis.

108. Nusikaltimo ir bausmės atitikimas. Recidyvistai ir narkotikų platintojai turi sulaukti griežtesnių bausmių. Už tyčinę žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis – kalėjimas iki gyvos galvos be galimybės išeiti anksčiau. Už veiksmus prieš Lietuvos valstybę ar veiksmus svetimos valstybės naudai, kai tai kenkia ar gali pakenkti Lietuvos valstybei, turi būti numatytas realus laisvės atėmimas ir pilietybės atėmimas. Sunkiems smurtiniams ir ekonominiams nusikaltimams senatis netaikytina. Teistiems už sunkius ir labai sunkius ekonominius arba kriminalinius nusikaltimus turi būti atimta teisė dirbti valdžios ir jėgos struktūrose. Svarstytinas mirties bausmės grąžinimas už ypatingai sunkius nusikaltimus žmogui ar valstybei.

109. Būtinoji gintis ir savigynos struktūros. Veiksmai, ginant savo ar kito asmens gyvybę, sveikatą, turtą ar žmogiškąjį orumą nuo prievartos, neturi būti laikomi nusikalstamais. Siūlome įteisinti pilietinės savigynos struktūras policijos rėmėjų statusu, su teise turėti ir naudoti ginklą, griežtai reglamentuojant šių struktūrų veiklą įstatymo rėmuose.

110. Ginklų kontrolė. Lietuviai yra viena iš mažiausiai ginkluotų tautų pasaulyje. Sieksime, kad būtų naikinamos dirbtinės kliūtys doriems ir veiksniems piliečiams įsigyti ir laikyti ginklus. Ginkluota tauta – saugesnė tauta tiek viešojo saugumo prasme, tiek ginkluotos agresijos prieš valstybę atveju.

111. Prokuratūros veiksmingumas. Įstatymuose įtvirtintas prokuratūros savarankiškumas negali atleisti prokurorų nuo atsakomybės už netinkamą pareigų atlikimą ar vengimą jas atlikti. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams tarnybine padėtimi prokuratūroje turi būti sukurta veiksminga vindikacijos sistema. Siūlome nepriklausomų prokurorų instituciją, įstatymo tvarka skiriamų Seimo ypatingai svarbiems, rezonansiniams nusikaltimams tirti, taip pat įgyvendinti persekiojimą už stambius korupcinius nusikaltimus ar ypatingus viešojo intereso pažeidimus.

112. Teismų reforma. Prisiekusiųjų teismų ir tarėjų institucijų įvedimas – svarbiausias būdas įveikti pasitikėjimo krizę, susvetimėjimą ir korupciją teisėsaugos sistemoje. Drauge tai stiprintų piliečių teisinį suvokimą ir teisinę kultūrą. Plėtodami ikiteisminio nagrinėjimo, tarpininkavimo ir arbitražo institucijas mažinsime teismų apkrovas. Lengvinsime teisminės kasacijos tvarką. Konstitucinio teismo paskirtis – aiškinti įstatymų ir kitų valdžios sprendimų atitikimą Konstitucijai, bet ne pačios Konstitucijos turinį ar dvasią. Sieksime aiškiau apibrėžti Konstitucinio teismo kompetencijas ir jų ribas.

113. Notarai ir antstoliai. Šiuo metu notarai ir antstoliai disponuoja valdžios galiomis, kaip valstybinės institucijos, bet pajamas gauna, kaip privačios įmonės, iš klientų lėšų. Toks mišrus modelis – ydingas, nes privačios įmonės paslaugos gali būti tiktai laisvai pasirenkamos. Prievolė tvirtinti dokumentus pas notarą ir vykdyti antstolio nurodymus sunkiai suderinama su pasirinkimu. Notarų įstaigos turi būti suvalstybintos, jų pajamos turi būti valstybės mokamos algos. Antstolių įstaigos turi būti panaikintos, jų funkcijos – perduotos policijai, dirbančiai už valstybės algą, drauge žymiai plečiant policijos struktūrą ir kadrų bazę.

114. Įkalinimo įstaigos. Visos įkalinimo įstaigos turi būti suskirstytos pagal nusikaltimo pobūdį. Kalintieji įkalinimo įstaigose privalo užsidirbti savo pragyvenimui ir priežiūrai patys. Už darbą jiems gali būti atlyginama pinigais, geresniu maistu, gyvenimo sąlygomis. Nesutinkantys dirbti gali būti laikomi tik minimaliai pragyvenimui būtinomis sąlygomis. Draustinos piniginės perlaidos kalintiesiems, išskyrus atlyginimą už darbą. Naikintina praktika, kai nusikaltę visuomenei žmonės išlaikomi pastarosios sąskaita. Kiekvienam kaliniui ar sulaikytajam jo paties prašymu turi būti suteikta vienutė apsaugoti jį nuo smurto. Įkalinimo įstaigose įsigalėjusi kastų sistema turi būti išnaikinta.

X. ŪKIO POLITIKA

115. Pagrindiniai ūkio principai. Valstybė turi užtikrinti nuosavybės formų įvairovę, kurioje derėtų valstybinė, kooperatinė, visuomeninė, privati nuosavybė. Lygiagrečiai skatintini principai – socialiai orientuota rinka, aktyvus valstybės dalyvavimas ūkiniame gyvenime, vietinio kapitalo stiprinimas, užsienio šalių kapitalo įvairovė, progresinė mokesčių sistema, civilizuoti darbo santykiai. Pagrindinis ūkio politikos principas – nacionalinio intereso įgyvendinimas.

116. Strateginiai ūkio objektai. Nacionalinės reikšmės objektai, nuo kurių priklauso valstybės saugumas ir visuomenės gerovė, turi būti valstybės nuosavybė ar bent jos kontroliuojami. Šių objektų sąrašą turi pateikti Seimas atskiru įstatymu. Į šį sąrašą turi įeiti valstybinės reikšmės gamtos ištekliai, svarbiausios energetikos, viešojo transporto, ryšių įmonės.

117. Žemės nuosavybė. Žemės ūkio paskirties žemė Lietuvos valstybėje gali priklausyti tik jos piliečiams ir pačiai valstybei. Lietuvos piliečių priimtai Konstitucijai prieštaraujanti pataisa, leidžianti žemės ūkio paskirties žemę įsigyti užsienio šalių subjektams, turi būti panaikinta.

118. Nacionalinė valiuta. Savi pinigai – esminis valstybės savarankiškumo principas. Nacionalinė valiuta – litas – turi būti grąžintas. Dabartinėmis sąlygomis jis galėtų kursuoti Lietuvoje greta euro, kaip buvo pereinamuoju laikotarpiu. Lietuvos bankui turi būti grąžintos visos klasikinės centrinio banko funkcijos.

119. Verslo skatinimas. Reikia mažinti biurokratines kliūtis steigtis ir veikti smulkiam ir vidutiniam verslui. Licencijų teikimas, įmonių registravimas ir biurokratinė kontrolė turi būti supaprastinti, bet taip, kad nenukentėtų visuomenės interesas, nebūtų bloginamos piliečių gyvenimo sąlygos. Valstybė ir savivaldybės turi skatinti lietuviškų prekių ir paslaugų vartojimą.

120. Kooperacija. Vietinių gamintojų ir prekybininkų kooperacija – tai kelias, tarpukariu Lietuvą atvedęs į ūkio klestėjimą. Ypač skatintina smulkių ir vidutinių verslininkų ir ūkininkų kooperacija – patikima priemonė konkuruoti su ūkio ir verslo monopolijomis ir oligopolijomis. Valstybė turi veiksmingai šviesti piliečius, skatindama juos kooperuotis, taip pat – sudaryti palankias teisines, mokestines ir investavimo sistemas. Bankų sektoriuje skatintinos kredito unijos.

121. Socialiai orientuota rinka. Rinkos santykiai sąlygoja ekonomikos veiksmingumą, pridėtinės vertės kūrimą. Vis dėlto be reguliavimo rinka sukelia aibę neigiamų reiškinių, tai – ūkio monopolizavimas, visuomenės poliarizavimas, socialinės įtampos, ištisų regionų atskirtis, daugelis gyventojų praranda galimybę tenkinti savo poreikius, kyla grėsmė pačiai visuomenei. Dėl to rinkos santykiai turi būti reguliuojami valstybės, ypač skatinant nuosavybės formų įvairovę, civilizuotus darbo santykius, darnų sambūvį su gamta, kuo platesnę konkurenciją.

122. Civilizuoti darbo santykiai. Samdomas darbuotojas turi gauti deramą atlygį už savo darbą, taip pat – išeitinę darbdavio išmoką protingai nustatytam laikotarpiui, išmoką ligos ar nelaimės atveju. Bet kokie bandymai šiuos santykius liberalizuoti – netoleruotini. Socialinė atsakomybė gali būti tik didinama, bet ne mažinama. Algų vėlavimas ar neišmokėjimas, drastiškas jų mažinimas be pateisinamos priežasties, pažeidžiant darbo sutartį, turi būti baudžiamas realia bauda, išmokant nukentėjusiam darbuotojui netesybas.

123. Vietinis ir užsienio kapitalas. Valstybė turi skatinti vietinės kilmės gamybą, prekybą ir paslaugas, taip pat – jų eksportą. Šiam tikslui turi būti panaudoti tiek teisiniai, tiek ūkiniai svertai, palanki mokesčių ir muitų sistema, Europos Sąjungos investicijos. Užsienio ir savojo kapitalo santykis valstybėje turi būti reguliuojamas, atsižvelgiant į valstybės interesus. Neturi vyrauti vienos kurios nors užsienio šalies kapitalas. Visokeriopai skatintinos užsienio lietuvių investicijos į ūkį ir verslą Lietuvoje.

124. Privačios iniciatyvos skatinimas. Visuomenė suinteresuota, kad kuo daugiau jos narių taptų savininkais. Tam pirmiausiai pasitarnaus reali progresinė mokesčių sistema, leidžianti mažiau uždirbantiems mokėti mažesnius mokesčius. Pradedantieji verslininkai ir ūkininkai galėtų būti protingam laikotarpiui apskritai atleisti nuo mokesčių, drauge teisiškai apsisaugant nuo galimo piktnaudžiavimo, kai vietoje senų įmonių tie patys savininkai atsidaro naujas. Pagaliau valstybė galėtų steigti specialius fondus, teikiančius pradines investicijas – paskolas – pradedantiesiems ūkininkams ir verslininkams, taip pat pati dalyvauti kapitale.

125. Valstybinis ūkio sektorius. Šalia strateginių ūkio objektų, valstybė gali steigti ir išlaikyti savo įmones įvairiose ūkio srityse. Valstybinių įmonių pelnas papildytų valstybės biudžetą, užtai leistų sumažinti mokesčius. Siūlome steigti Valstybinį komercinį banką, skirstantį valstybines išmokas ir paskolas, taip pat – valstybinį prekybos tinklą, įskaitant vaistines, kur valstybė užtikrintų prekių kokybę ir prieinamas kainas.

126. Pramonė. Privačiam ūkio sektoriui dažnai trūksta investicinių išteklių, dėl to valstybė turi pati aktyviau projektuoti gamybinius pajėgumus ir investuoti į perspektyviausius projektus. Būtina sudaryti sąlygas kurti ir plėtoti pramonės šakas, pagrįstas šiuolaikiniais mokslo pasiekimais, inovacijomis, aukštosiomis technologijomis, kuriančias aukštą pridėtinę vertę. Šios šakos turi tapti valstybės eksporto pagrindu. Šių šakų įmones galima palaikyti visuomeninių fondų lėšomis, iš jų finansuojant specialistų rengimą ir perkvalifikavimą, rengiant gamybinę infrastruktūrą – inžinerinius tinklus, kelius, kitas reikalingas priemones.

127. Kaimas. Kaime sukauptas didžiulis gamtinis, ūkinis ir kultūrinis paveldas, kurį galima ir būtina panaudoti. Privalome išnaudoti visus būdus, kad sustabdytume dvasinį, socialinį ir fizinį kaimo nuosmukį. Skatinsime ekologinę žemdirbystę, kaimo turizmą, smulkiuosius verslus ir amatus, kaimo jaunimo ir pagyvenusių žmonių kultūrines programas, etnokultūrą, o pirmiausiai – solidarumą ir kooperaciją. Valstybė turi nustatyti ribas įsigyjamos žemės dydžiui, pagrįstam tiesioginėmis ūkininkavimo reikmėmis, užkirsdama kelią spekuliacijai, žalingam gamybos koncentravimui ir latifundijoms, prieštaraujančioms darniai kaimo sanklodai.

128. Eksportas ir tranzitas. Lietuviškų gaminių, prekių ir paslaugų eksportas turi tapti ne tik pačių verslininkų ir ūkininkų, bet ir valstybės įstaigų rūpesčiu. Jos turi padėti ūkiui ir verslui ieškoti tarptautinių rinkų ir jose įsitvirtinti. Lietuva turi tapti aktyvia tranzito valstybe, išnaudodama savo geografinę padėtį, jūrą, uostus ir laivyną, kitą transporto ir logistikos infrastruktūrą. Jūra padeda intensyviau plėtoti prekybinius ryšius su tolimesnėmis šalimis.

129. Valstybės finansai ir biudžeto politika. Stiprindami valstybės vaidmenį ūkyje ir visuomenės gyvenime, sieksime didinti valstybės perskirstomą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį iki 35%. Valstybės lėšų naudojimo prioritetai – jos nepriklausomybė ir saugumas (įskaitant 2% arba daugiau BVP krašto apsaugai); nacionalinė kultūra ir švietimas; socialiniai poreikiai; investicijos į pažangą, didinant šalies konkurencingumą, ūkinės veiklos aktyvumą, imlumą kvalifikuotai darbo jėgai, mažinant gyvenimo kokybės skirtumus. Sieksime mažinti valstybės įsiskolinimus ir valstybės skolos aptarnavimo išlaidas.

130. Mokesčių politika. Nustatydami progresinę tvarką gyventojų pajamų mokesčiui, didinsime neapmokestinamąjį minimumą mažesnėms gyventojų pajamoms. Vaikus auginančioms šeimoms gyventojų pajamų mokestis skaičiuotinas nuo vidutinių pajamų kiekvienam šeimos nariui. Mažinsime pridėtinės vertės ir akcizų mokesčius. Diferencijuosime nekilnojamojo turto mokesčius, įvesime reguliacinius mokesčius monopolijoms. Socialiai atsakingam verslui ir mecenatams – mokesčių lengvatos. Savivaldybėms – galimybė vykdyti savarankišką mokesčių politiką.

XI. ENERGETIKA

131. Pagrindinė problema. Energijos teikėjų kainos sąlygoja energijos kainas, o per jas – ūkio produkcijos ir paslaugų sąnaudas, konkurencingumą, gyventojų vartojimo lygį. Priimtino energijos kainų lygio užtikrinimui reikia demonopolizuoti energijos rinkas, kurti savus, stabiliai veikiančius energijos šaltinius ir mažinti energijos vartojimą.

132. Energetinis savarankiškumas. Siekdami užtikrinti nacionalinį saugumą ir energijos pigumą, kuo daugiau energijos turime pasigaminti patys. Senos elektrinės gali būti uždaromos ar užkonservuojamos tik pastačius naujas, kokybiškesnes. Remiame projektus nutiesti šilumos trasą iš Elektrėnų elektrinės į didžiuosius šalies miestus. Energijos importas, kiek tai reikalinga, turėtų būti vykdomas iš skirtingų šalių, vengiant bet kurios šalies monopolio. Remiame energijos jungtis su įvairiomis Europos šalimis.

133. Atsinaujinantys energijos ištekliai. Ypač skatintina biokuro, energetinių augalų, biologinių procesų pagrindu gaunamų dujų bazės plėtra ir panauda. Centralizuotos šildymo sistemos turi būti perorientuotos vietinio biokuro naudojimui. Siūlome steigti biokuro biržą, saugančią nuo šio sektoriaus monopolizavimo. Tai leistų sumažinti biokuro kainą 30%, tuo sumažinant šildymo kainas ir korupciją viešuosiuose pirkimuose.

134. Elektrinių galios rezervas. Valstybės prioritetas turi būti kaštų ir naudos analize pagrįsta elektrinių statyba, neviršijant 300 MW. Visi projektai, kuriuose numatomas didesnis galios rezervas, tik papildomai saistytų Lietuvą su Rusija, kuri taptų šio rezervo šaltiniu.

135. Energijos apskaita. Kogeneracinėse elektrinėse pagaminta energija turi būti apskaitoma. Ji neturi būti nurašoma kaip šalutinis produktas, bet pardavus vartotojui turi būti užskaitoma kaip 100% šilumos gamintojo pelnas.

136. Daugiabučių namų atnaujinimas. Skatinsime daugiabučių namų atnaujinimą, kas iš esmės sumažins jų energetinį imlumą ir padidins inžinerinių įrenginių veikimo efektyvumą. Tam tikslui turi būti panaudotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, o visą ekonominę riziką dėl vykdomų masinio atnaujinimo projektų prisiimtų valstybė, įskaitant kreditų grąžinimą iš sutaupytų mokesčių už šildymą.

137. Centralizuotas šildymas. Jis turi tapti vienu pigiausių daugiabučių šildymo būdų. Netoleruotinas dabartinis šilumos kainų nustatymo būdas, kai pagaminamos energijos kWh kaina tiesiogiai priklauso nuo šilumos gamintojo turimo turto.

138. Energijos tinklų pertvarkymas. Privačių šilumos tinklų operatorių, nustačiusių žymiai didesnes kainas, nei Lietuvos vidurkis, tinklų nuomos sutartys turi būti nutrauktos, o tų šilumos tinklų valdymas perduotas valstybės institucijai. Geografiškai dideliais atstumais nutolusiose vietose ir plačiai išsidriekusiuose miestuose turi būti statomos ekonomiškos, atsiperkančios biokuro katilinės arba kogeneracinės elektrinės. Kartu su atnaujinimu antimonopolinė politika sudarys sąlygas keleriopai sumažinti šilumos kainas.

139. Bendras energijos taupymas. Valstybė turi šviesti visuomenę apie šilumos ir elektros energijos taupymo būdus, vykdyti efektyvius atnaujinimo projektus, taip pat griežtinti statybos normas, kad būtų užtikrinta energetiškai efektyvių namų statyba ir įrengimas. Neišleistos lėšos importuojamiems energijos nešėjams taps ūkio plėtros ir gyvenimo kokybės kilimo šaltiniu.

XII. INOVACIJOS IR PAŽANGA

140. Lietuvos interesų pirmenybė. Skatinsime tarptautinį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir inovacijų (MTI), eksperimentinės ir technologinės plėtros srityse dėl Lietuvos interesų. Bendradarbiaudami Lietuvos mokslininkai ir kiti kūrėjai keltų savo kvalifikaciją, semtųsi žinių ir patirties, reikalingų Lietuvai. Priešinsimės kitų valstybių ir globalių struktūrų siekiams išnaudoti Lietuvos potencialą savo naudai Lietuvos sąskaita – protų ir kūrybinių galių nusiurbimui. Bendradarbiavimo susitarimuose turi būti įtvirtinti lygiateisio bendradarbiavimo principai.

141. Inovacijų strategija. Sieksime, kad Lietuvoje, perimant pasaulinę patirtį ir atsižvelgiant į nacionalinę specifiką, būtų parengta naujos kartos inovacijų strategija. Joje turi būti užtikrinta visų inovacijų ciklo etapų darna: fundamentinių mokslinių tyrimų – taikomųjų mokslinių tyrimų – technologinės plėtros – inovacijų. Taip pat turi būti patvirtintos priemonės, įgalinančios naujų, konkurencingų technologijų ir produktų kūrimui efektyviai panaudoti turimą ir toliau plėtojamą mokslinį ir kūrybinį potencialą. Sieksime, jog MTI politika leistų mokslininkams ir verslininkams kurti ir pateikti į rinką užbaigtus produktus, kuriančius aukščiausią pridėtinę vertę.

142. Teisinė bazė. Sieksime, kad būtų priimtas Taikomųjų mokslų, technologinės plėtros ir inovacijų įstatymas, kuris sudarytų teisines prielaidas darniai inovacijų sistemai. Joje turi būti sudarytos sąlygos atsiskleisti visam kūrybiniam potencialui, nuo moksleivio, studento, mokslininko iki inžinieriaus-išradėjo, programų vadybininko ir verslininko. Technologinės plėtros etapas užtikrina mokslo rezultatų perdavimą verslui, šiam etapui valstybė turi skirti didžiausią dėmesį.

143. Valstybinis investicijų finansavimas. Valstybės biudžeto ir kitų valstybės fondų lėšos moksliniams tyrimams ir inovacijoms turi būti skiriamos per valstybės užsakymus ir tiesiogiai. Valstybės užsakymai turi apimti nacionalinės svarbos strateginių technologijų, gaminių ar paslaugų užsakymus mokslo ir verslo subjektams. Juos formuoti turi sektorinės ministerijos kartu su Lietuvos mokslo ir technologijų taryba, sudaryta iš iškiliausių mokslininkų, inžinierių ir verslininkų. Per sektorines ministerijas gali būti finansuojama tiek fundamentaliųjų mokslų, tiek taikomųjų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veikla.

144. Valstybės biudžetas. Valstybės biudžeto įstatymas turi būti pritaikytas valstybės užsakymo schemai, skirtai mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklai. Siūlysime perskirstyti valstybės biudžeto lėšas, numatant suinteresuotoms sektorinėms ministerijoms asignavimus, kuriuos jos galėtų skirti taikomųjų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklai. Manome, kad šios ministerijos geriau žino, kokios naujos technologijos ar produktai reikalingi ir strategiškai svarbūs jų reguliuojamoms viešojo valdymo sritims.

145. Lietuvos savarankiškumas. Globalizacijos ir aštrios konkurencijos sąlygomis Lietuva privalo kurti naujas technologijas pasirinktose srityse, o esant reikalui ir kartoti jau sukurtas kitose valstybėse. Tai suteiktų savarankiškumo nuo konkurentų ir net sąjungininkų, užtikrintų nacionalinius strateginius interesus tiek konkurencinėje veikloje, tiek esant krizinėms situacijoms. Tai taip pat siejasi ir su šiuolaikinių nacionalinės svarbos infrastruktūrų kūrimu, kur Lietuvos mokslininkai, inžinieriai, technologai ir verslininkai gali pasiūlyti savų sprendimų. Šūkį „Rinkis prekę lietuvišką!“ siūlome išplėsti į „Padarykime patys!“ arba „Turėkime savo!“

XIII. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI

146. Tautų suverenumas. Kiekviena tauta yra absoliutus politinis suverenas savo istorinėje etninėje Tėvynėje. Tauta pati apsisprendžia kurti savo tautinę valstybę arba gyventi kitų valstybių sudėtyje. Visų šalių tautininkai, pripažįstantys šiuos principus, yra bendražygiai. Remiame kiekvienos tautos apsisprendimą kurti savo valstybę savoje Tėvynėje, ginti jos savarankiškumą, teritorinį vientisumą, tautinį ir pilietinį tapatumą.

147. Bendradarbiavimo principai. Santykiai tarp įvairių tautų ir valstybių grindžiami dora, teisingumu, abipuse nauda ir pagarba. Lietuvos diplomatijos uždaviniai – stiprinti nacionalinį savarankiškumą ir saugumą, plėtoti kultūros ir mokslo žinių mainus, atverti užsienio rinkas lietuviškiems gaminiams, prekėms ir paslaugoms. Taip pat – aktyviai dalyvauti ginant tautų suverenumo, demokratijos, žmogaus teisių, gamtosaugos principus.

148. Europos Sąjunga. Europos Sąjungos virsmas iš valstybių sąjungos į sąjunginę valstybę – absoliučiai nepriimtinas. Ji turi grįžti į valstybių sąjungos formatą. Europos Sąjungos sprendimai turi būti grindžiami jos valstybių-narių suverenumo ir lygiateisiškumo principais, grąžinant veto teisę. Nacionalinius ir lokalius klausimus pirmiausiai sprendžia valstybė. Sprendimai, peržengiantys Lietuvos suverenumą, privalo būti sprendžiami jos piliečių referendumu, pagal konstitucines normas – 3/4 balso teisę turinčių piliečių balsais.

149. NATO. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija yra suverenių valstybių sąjunga bendriems strateginiams tikslams ir uždaviniams. Ji yra viena iš Lietuvos nepriklausomybės sąlygų. Remiame savo šalies narystę šioje organizacijoje ir garantuojame, kad vykdysime visus su naryste NATO susijusius įsipareigojimus, nes tai atitinka gyvybinius mūsų valstybės interesus.

150. Baltiškasis solidarumas. Lietuva turi stiprinti ryšius su bendro istorinio likimo šalimis, pirmiausiai – su Baltijos sesėmis: Latvija ir Estija. Taip pat – palaikyti baltiškosios savimonės judėjimus ir grupes Baltarusijoje, Karaliaučiaus krašte, tarp išsisklaidžiusių Lietuvos ir Prūsijos senbuvių ir jų ainių. Turime stiprinti baltų ir Baltijos tautų bendradarbiavimą kultūros, mokslo, žiniasklaidos, ūkio ir užsienio politikos srityse. Remiame bendros baltiškosios informacinės erdvės kūrimą, lietuvių ir latvių kalbų mokymą abiejų šalių bendrojo lavinimo mokyklose.

151. Baltoskandija. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tarptautinio bendradarbiavimo politikai reikalingas šiaurinis vektorius, nukreiptas į Suomiją ir Skandinavijos šalis. Jis turi apimti kultūrinį, mokslinį, ūkinį, geopolitinį bendradarbiavimą. Tai suteiktų galimybę atsispirti didžiųjų Europos valstybių diktatui, kurti darnios regiono raidos strategijas. Dėl gausėjančių problemų šiose šalyse gyvenantiems Lietuvos piliečiams, suderinta politika su šiomis šalimis leistų geriau užtikrinti jų teises, įskaitant grąžinimą į Lietuvą, jei patys piliečiai to pageidauja. Į tai įeitų ir mažamečių vaikų grąžinimas į Lietuvą su savomis šeimomis.

152. Baltokarpatija. Atsižvelgdami į istorines, kultūrines ir geopolitines realijas, siekiame glaudaus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Ukrainos bendradarbiavimo – Baltokarpatijos. Ilgainiui prie to galėtų prisijungti Vengrija, Rumunija, Moldova, Čekija, Slovakija, kitos regiono šalys. Šis bendradarbiavimas taptų laisvų regiono valstybių atsaku Maskvos ir Briuselio, iš dalies – Varšuvos imperiniams siekiams. Bendradarbiaujančios šalys gerbtų viena kitos suverenumą, užtikrintų viena kitos titulinių tautų teises savo valdomose teritorijose, bendradarbiautų kultūros, ūkio, geopolitikos ir kitose strateginėse srityse.

153. Geros kaimynystės principas. Gera kaimynystė įmanoma tik atkūrus istorinį, moralinį, politinį teisingumą. Valstybės, okupavusios kitų valstybių etnines istorines teritorijas ir dėl to neapgailestaujančios, negali būti geros kaimynės.

154. Santykiai su Lenkija. Santykius su Lenkija temdo 1920 m. Suvalkų sutarties sulaužymas, Vilniaus krašto okupacija ir jos pasekmės. Lenkija privalo pripažinti šią problemą, demokratiškai, garbingai, Lietuvai palankiu būdu ją išspręsti. Nauja sutartis su Lenkija turi būti pasirašyta abipusio pasitikėjimo pagrindu. Lenkija turi atsisakyti kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarptautinio spaudimo ir Lietuvos šmeižimo.

155. Santykiai su Rusija. Dabartinis Rusijos režimas, teisinantis sovietų režimą, vykdęs okupaciją, aneksiją ir represijas Čečėnijoje, o vėliau – agresijos aktus prieš Gruziją ir Ukrainą, Krymo okupaciją ir aneksiją, nėra tas kaimynas, kurį galėtume gerbti ar juo pasitikėti. Būtina visais būdais stabdyti tolesnę Rusijos agresiją prieš kaimynus, naikinti ankstesnių agresijų pasekmes, remti jos valdomų kraštų ir tautų nepriklausomybės judėjimus, demokratines jėgas jos viduje. Rusija turi atsisakyti planų vienaip ar kitaip lemti Lietuvos likimą, pripažinti carinės ir sovietinės okupacijos nusikalstamumą, atlyginti padarytus nuostolius.

156. Karaliaučiaus kraštas. Mažosios Lietuvos likimas – visos Lietuvos rūpestis. Šis kraštas – mūsų raštijos, tautinio atgimimo lopšys. Čia gyvenančių lietuvių teisinė, kultūrinė, socialinė padėtis, baltiško paveldo išsaugojimas – mūsų valstybės reikalas. Lietuva su kitomis šalimis turi pasiekti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, remti jo gyventojų suverenumo siekius. Sovietų vykdytas Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas turi būti pripažintas pasaulio mastu. Svarbu čia didinti Lietuvos kultūrinę ir ūkinę įtaką, remti čia investuojantį verslą. Siektina, kad šio krašto statusas būtų svarstomas tarptautiniu lygiu.

157. Tarptautinės organizacijos. Tarptautinės sąjungos prasmingos tiek, kiek atitinka Lietuvos interesus. Jos neturi tapti įrankiais diegti idėjas ar pozicijas, prieštaraujančias dorai, lietuvių tautos kultūrai ar Lietuvos suverenumui. Lietuva turi būti savarankiška visose srityse, kurios svarbios tautos ir valstybės gyvybingumui. Turi būti nustatyta tvarka, kaip susigrąžinti tarptautinėms organizacijoms deleguotas galias ir funkcijas. Mažinsime Lietuvos Respublikos dalyvavimą nebūtinose tarptautinėse organizacijose, taupysime valstybės lėšas, skiriamas tų organizacijų nario mokesčiams bei programų finansavimui.

XIV. KRAŠTO APSAUGA

158. Pagrindiniai gynybos principai. Ginti savo valstybę, jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą – konstitucinė piliečio teisė ir pareiga. Sieksime, kad gynybinė Lietuvos sistema atgrasytų galimą priešą pulti Lietuvos valstybę. Kaina, kurią jam tektų sumokėti, turi būti didesnė už planuojamą naudą. Sieksime, kad visi piliečiai, valstybinės ir visuomeninės struktūros karinės agresijos atveju galėtų pateikti deramą indėlį į valstybės gynybą. NATO partnerių įsipareigojimai mums – labai svarbūs, bet pagal jos sutartį pirmiausiai turime gebėti apsiginti patys.

159. Teritorinė gynyba ir partizaninis pasipriešinimas. Patikimiausias ligšiol pateiktas valstybės gynybos modelis – teritorinė gynyba. Tobulėjant karinei technikai ir modernėjant ginkluotei, tai lieka vienu pigiausių ir veiksmingiausių būdų, ginantis nuo gausesnio ir geriau aprūpinto priešo. Sieksime ją įtvirtinti, atkurdami Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatytas karines apygardas, suvienijant visus jose esančius gynybos išteklius. Didelis dėmesys turi būti skiriamas žvalgybinių-diversinių grupių ir snaiperių rengimui. Įvykus valstybės ar dalies jos teritorijos užgrobimui, pilietinė visuomenė privalo būti parengta ir apmokyta nedelsiant organizuoti ir vykdyti partizaninį pasipriešinimą.

160. Karinis parengimas. Sieksime, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, tinkamas pagal amžių ir sveikatą, atliktų karo tarnybą. Tuo pačiu, kad visose pagrindinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo lavinimo mokyklose vyktų privalomas karinis parengimas. Šauktinių kariuomenės modelį derinsime su profesionalios kariuomenės ir savanorių pajėgų, visuomeninės savigynos principais. Šaulių sąjunga turi tapti tikra visuomeninės savigynos organizacija, valdoma ir tvarkoma visuomeniniais pagrindais, demokratiniais principais. Jai turi būti skirtas deramas valstybinis ir visuomeninis finansavimas.

161. Ginkluotė. Pagrindinis prioritetas ginkluotei – pėstininkų ir snaiperių ginklai, lengvos ir mobilios prieštankinės ir priešlėktuvinės sistemos. Ginkluotės sandėliavimas turi būti decentralizuotas, panaudojant turimus karinius bei policijos dalinius, dalį šaulių ginklų kariams leidžiant laikyti namuose.

162. Gynybinis potencialas. Visas žmogiškasis potencialas ir materialiniai ištekliai šalyje karo atveju turi būti sutelkti valstybės gynybai. Būtina jau dabar rengti mobilizacinį gynybinį rezervą, įtraukiant į jį gerai paruoštus ir sąveikius gynybinius planus. Kiekvienas rezervininkas privalo žinoti savo veiksmus karo atveju. Reikia pertvarkyti ir geriau panaudoti aktyviojo rezervo pajėgas, kurios karo metu teritorinės gynybos sistemoje prisiimtų pagrindinį vaidmenį. Taikos metu šios pajėgos galėtų būti panaudojamos stabilizuojant krizines situacijas, šalinant stichinių nelaimių padarinius.

163. Pasitikėjimas ir pripažinimas. Tik motyvuotas pilietis, pasitikintis savo valstybe, gali tinkamai atlikti jai savo pareigas. Tobuliausia gynybinė struktūra, geriausia technika, aukščiausio lygio vadovaujantys kadrai praras prasmę, jei statistiniam kovotojui trūks ryžto ginti savo Tėvynę. Užtai tautiškumo ir patriotizmo ugdymas nuo pat mokyklos, o ypač – jų stiprinimas karinėse valstybinėse ir visuomeninėse struktūrose – aukščiausias prioritetas. Valdžia negali tik reikalauti, ji turi deramai atlyginti už tarnavimą valstybei. Derama karinė alga, pensija, gyvybės ir sveikatos draudimai – tik dalis būtinų motyvacinių priemonių.

164. Grėsmės. Pagrindinė karinė grėsmė Lietuvai istoriškai kyla iš Rusijos. Antra vertus, įvykiai Ukrainoje liudija, kad atvira karinė invazija – ne vienintelis būdas vykdyti agresiją. Vidinės įtampos kurstymas, perrengtų savanorių siuntimas ar netgi telkimas iš vietinių piliečių – daug pavojingesni agresijos veiksmai. Juolab kad inscenizavus vidinį konfliktą, mums sunkiau būtų laukti pagalbos iš NATO partnerių. Pagaliau, gausėjant imigrantų, gali kilti masinio banditizmo ir terorizmo grėsmės, kokias jau patiria Vakarų Europa. Tam išvengti reikalinga griežta imigracijos kontrolė ir veiksmingos valstybės saugumo tarnybos.

165. Mokslinis ir eksperimentinis potencialas. Valstybė privalo plėtoti mokslinį ir eksperimentinį potencialą gynybos srityje, ypač – Kauno technologijos universiteto Gynybos technologijų institutą, jau įrodžiusį savo gebėjimus pasiūlyti naujausių karinių technologijų. Siektina, kad Lietuvos valstybė pati taptų veiksmingų karinių technologijų ir ginklų kūrėja ir tiekėja. Taip būtų papildytos biudžeto pajamos ir optimizuotos lėšos, kurios dabar skiriamos brangiai ginkluotei iš užsienio.

166. NATO ir kiti sąjungininkai. NATO sutartis užtikrina visų šio bloko šalių karinę paramą bet kuriai jo šaliai išorinės karinės agresijos atveju. Antra vertus, kiekviena šalis įpareigota pirmiausiai pati pasirūpinti savo gynyba, tad Lietuva privalo nedelsdama skirti bent 2% BVP krašto apsaugai. Ypač „hibridinio“ karo atvejui, priešui inscenizuojant vidinį konfliktą, turi būti gerai parengtos nacionalinės karinės, saugumo ir policijos pajėgos. Lietuva turi siekti glaudesnio NATO šalių, Baltijos šalių, Šiaurės šalių, Baltijos šalių ir Ukrainos bendradarbiavimo kibernetinės gynybos ir energetinio saugumo srityse, organizuoti bendras karines pratybas, bendras karines operacijas, mokslinį bendradarbiavimą.

167. Karinės misijos užsienyje. Lietuva turi vykdyti tarptautinius karinius įsipareigojimus, juolab kad bet kokia karinė patirtis gali praversti galimo karo atveju. Vis dėlto būtina suvokti, jog pagrindinė Lietuvos karių užduotis – ginti Lietuvą. Užsienio karinių misijų aprūpinimas – antraeilis reikalas nacionalinio prioriteto atžvilgiu.

168. Žvalgyba ir kontržvalgyba. Užsienio žvalgybos tarnybų veikla Lietuvos atžvilgiu – rimta grėsmė. Būtina stiprinti Valstybės saugumo departamento bei Antrojo operatyvinių tyrimų departamento prie KAM funkcijas, susijusias su valstybės teritorijos vientisumo išsaugojimo, korupcinių poveikių užkardymo, kultūrinio, informacinio, ekologinio, energetinio bei kitokio saugumo uždaviniais, aktyvinti žvalgybą ir kontržvalgybą gynybos ir karinėse srityse.

Sąjungos bendroji programa – word.doc