Kultūra

Inga Baranauskienė – „Be Durbės nebūtų Žalgirio“

Inga Baranauskienė

„Iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos“, – sakė istorikė, viduramžių epochos tyrinėtoja, rašytoja, publicistė Inga Baranauskienė, paklausta apie Durbės mūšio reikšmę.

Žemaičių visuomeninės organizacijos jau kelinti metai liepos 13-ąją kviečia minėti pergalę Durbės mūšyje. Ar, Jūsų manymu, tokiai šventei reikėtų didesnio masto, galbūt valstybinio dėmesio?

Žemaičių pergalė Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d. – iš tikrųjų vienas reikšmingiausių įvykių ir pačių žemaičių, ir visos Lietuvos istorijoje. Be Durbės nebūtų buvę Žalgirio. Jeigu Mindaugo 1253 m. liepos donacija būtų buvusi realizuota, jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos, o ši ilgainiui tikrai būtų radusi būdą aneksuoti iki Aukštaitijos sumažėjusią Mindaugo karalystę. Juk dar Durbės mūšio išvakarėse kryžiuočiai išsirūpino ar suklastojo raštą, pagal kurį, Mindaugui mirus be įpėdinių, Lietuva turėjo atitekti jiems.

Durbės mūšis, kuriame 4 tūkst. žemaičių stojo prieš mažiausiai du kartus didesnę Vokiečių ordino kariuomenę, leido atnaujinti ir perspektyvoje laimėti faktiškai jau pralaimėtą karą. Kilo sukilimai Kurše, Prūsijoje, – žemaičių ryžto įkvėpti žiemgaliai buvo sukilę jau anksčiau. Daugumą šių sukilimų Vokiečių ordinui ilgainiui pavyko nuslopinti, tačiau iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą, – tai prie žemaičių mūšio įkarštyje prisijungusių ir vėlesnį Vokiečių ordino spaudimą atlaikiusių kuršių žemės. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Iš dalies su Durbės mūšiu susijusi ir pietininės Žiemgalos – Joniškio, Žagarės, Pasvalio – integracija į Lietuvą.

Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Taigi Durbės mūšio reikšmę sunku pervertinti. 2014 m. jo diena – Liepos 13-oji – pagaliau buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Vis dėlto akivaizdu, kad valstybės dėmesio jai vis dar trūksta, todėl įvairios visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų iniciatyvos, kuriomis siekiama priminti visuomenei šios datos svarbą, yra visokeriopai sveikintinos.

Žalgirio mūšį siejame su Vytautu, o kuris kunigaikštis vedė pulkus į Durbės mūšį? Žemaitis, lietuvis, kuršis?

Likimo ironija, bet taip jau susiklostė, kad dėl kai kurių ankstyvojoje istoriografijoje įsivėlusių nesusipratimų Durbės mūšio nugalėtojo laurai iš pradžių buvo skiriami Mindaugui, o vėliau – jo seserėnui Treniotai. Tik prof. Edvardui Gudavičiui prieš keletą dešimtmečių pirštu prikišamai parodžius, kad Treniota nebuvo žemaičių kunigaikštis (iš tikrųjų jis greičiausiai buvo žemaičiams prijaučiantis nalšėnas), ėmė aiškėti tikroji padėtis. Žemaičiams Durbės mūšyje turėjo vadovauti tas pats asmuo, kuris vadovavo ir visam jų 1253-1261 m. pasipriešinimui – t. y. Livonijos eiliuotojoje kronikoje minimas „sumanus didvyris“ Alminas, kurį kritiniu momentu žemaičiai išsirinko savo vadu, ir kurio vardą derėtų įsiminti ne tik kiekvienam žemaičiui, bet ir kiekvienam lietuviui.

Deja, Almino biografiją kol kas tik pradedame dėlioti. Atrodo, iš pradžių jis buvo Karšuvos žemės kunigaikštis. 1249-1254 m. vidaus kare tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kurį rėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Alminas, iš visko sprendžiant, palaikė Mindaugo pusę: greičiausiai būtent dėl jo pastangų 1252 m. Tautvilas ir jo rėmėjai buvo priversti apleisti Žemaitiją ir bėgti į Haličą. Iš esmės tai įgalino Mindaugo karūnaciją, nes kryžiuočiai buvo priversti skaitytis su laiminčiąja puse. Antra vertus, to neužteko Žemaitijai apsaugoti: mainais į karūną Mindaugas paaukojo savo vertingiausią sąjungininką. Po to Alminas, matyt, sudarė sąjungą su sembais: būtent jo pajėgos turėjo pulti Klaipėdą drauge su sembais 1253 m. vasaros pabaigoje. Tiesa, žygis nenusisekė, o sembai 1255 m. pradžioje buvo užkariauti kryžiuočių. Bet Alminas ir tada nenuleido rankų: jis perėjo į puolimą, ir pagaliau sėkmė pradėjo jam šypsotis. Mindaugas kartojo ir plėtė Žemaitijos užrašymus, o Alminas skynė pergales. 1257 m. jis laimėjo mūšį prie Klaipėdos, 1259 m. – prie Skuodo. Tada sukilo žiemgaliai. 1260 m. visą Pabaltijį sudrebino Durbė – čia išryškėjo ne tik karinis, bet ir politinis Almino talentas, nes pergalę nulėmė mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Tų pačių metų rudenį sukilo Prūsija, o Alminas 1261 m. pradžioje dar laimėjo mūšį prie Lietvardės. Pagaliau 1261 m. rudenį į jo pusę perėjo ir Lietuva: Mindaugo seserėnas Treniota vos ne jėga privertė dėdę nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu, kartu atsisakant ir krikščioniško karaliaus statuso. Bet Mindaugui tai nepatiko: 1262-1263 m. jis faktiškai sabotavo visuotinę kovą su Vokiečių ordinu, ir tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Treniota ryžosi jį nužudyti. Šį sprendimą, matyt, palaikė ir Mindaugui iki tol ištikimybę puoselėjęs Alminas, nes Treniota užėmė Lietuvos sostą su žemaičių parama. Jis siekė tęsti ir plėtoti Almino politiką: vienyti baltų gentis, talkinti joms bendroje kovoje prieš kryžiuočius. Deja, maždaug po pusmečio Treniota buvo nužudytas Haličo-Volynės kunigaikščių proteguojamo Mindaugo sūnaus Vaišalgo šalininkų. Almino tuo metu greičiausiai jau nebebuvo tarp gyvųjų: panašu, kad jį reikia tapatinti su lietuvių vadu, žuvusiu per Vėluvos pilies apgultį 1264 m. pavasarį. Tačiau Žemaitija išliko: ji išgyveno Vaišalgo ir jo svainio Švarno flirtą su Vokiečių ordinu, sulaukė Traidenio, o ir vėliau ryžtingai kovojo už savo išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje, atitinkama linkme kreipdama ir pačios Lietuvos valstybės politiką. Visa tai – net patį kietasprandišką žemaičių būdą – galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PERGALĘ NULĖMĖ mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Nūdienos žemaičiai ne visi linkę švęsti liepos 6-ąją kaip Valstybės dieną: Mindaugas esąs jų išdavikas. Kita vertus, ir Jogaila žemaičius užrašė kryžiuočiams, ir Vytautas – net kelis kartus… Kodėl žemaičiai atleido pastarajam?

Iš tikrųjų žemaičiai teisūs, o mūsų Seimui reikėjo dukart pagalvoti, prieš skelbiant valstybine švente dieną, kai pusė valstybės teritorijos buvo atiduota agresoriui. Bet nutiko, kas nutiko – tada gyvenome „Opa opa į Europą“ nuotaikomis, be to, Mindaugo karūnacija mūsų sąmonėje buvo virtusi savotiška kompensacija už neįvykusią Vytauto karūnaciją. Vis dėlto reikia matyti skirtumą tarp Mindaugo ir Vytauto. Kad ir kiek kartų Vytautas būtų užrašęs žemaičius, jis niekuomet jų neišsižadėjo. Visos jo nuolaidos kryžiuočiams tebuvo taktinio pobūdžio – sustiprėjęs, jis iškart parodydavo, kad nepamiršo, kas jo priešai, o kas draugai. Netgi tais atvejais, kai reikėjo rinktis – karūną ar Žemaitiją, Vytautas rinkosi Žemaitiją, aukodamas dėl jos ir savo asmeninį statusą, ir Lietuvos valstybės suverenumą. Žemaitijos apsaugojimas buvo didysis jo gyvenimo darbas – tik jį užbaigęs, Vytautas ėmėsi karūnos. Taigi, statusas statusu, o teritorinis valstybės vientisumas ir valdovo priedermė ginti savo kraštą bei žmones Vytautui buvo svarbiau. Matyt, dėl to žemaičiai jį taip uoliai rėmė: iš esmės Vytautas tapo Lietuvos valdovu būtent žemaičių dėka. O štai Jogailai žemaičiai neatleido, nors Žalgiris ir bendra Jogailos parama Vytautui kovoje dėl Žemaitijos atpirko daugelį jo nuodėmių. Jogailos likimas daug kuo panašus į Mindaugo likimą, tik, skirtingai nuo pastarojo, Jogaila išvengė nužudymo ir gavo progą reabilituotis. Vytautas būtų artimesnis Alminui, o visų keturių likimai kaskart priverčia susimąstyti apie pasirinkimus – tiek viduramžių, tiek šiuolaikinėje politikoje.

Dar žemaičiai sako, kad Lietuvos istorikai „primakliavojo“ tą mūsų istoriją kaip jiems gražiau. Apskritai ar galime šiandien objektyviai vertinti, kas vyko, kieno geresni pasirinkimai, didesni nuopelnai? Kaip atskirti faktus nuo „makliavojimo“?

Istorikai visada „makliavoja“, bet nebūtinai iš blogos valios. Informacijos apie anuos laikus nedaug, o ir ta pati subjektyvi – visiškai objektyvios informacijos tikriausiai net nebūna. Aišku, žinome, kas laimėjo Durbę ir Žalgirį, bet pasekmių interpretacija priklauso ne tik nuo turimų duomenų, bet ir nuo puoselėjamų vertybių. Antra vertus, mūsų visų vertybės ganėtinai universalios: visuomet sergame už silpnuosius, visuomet linkime jiems pergalės, nes matome juose save. Istorija svarbi tik tiek, kiek gali „pamokyti gyvenimą„, anot Cicerono. Tegul tad ir Durbė su Žalgiriu mums primena, kad sėkmė šypsosi narsiesiems ir kad išradingumas objektyviai lemia daugiau negu jėga.

Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Kietasprandišką žemaičių būdą galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PAMINKLAS Telšiuose Durbės mūšiui atminti. Europos žemėlapį ant pjedestalo sukūrė telšiškis dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/mazoji-lietuva/be-durbes-nebutu-zalgirio-1649247/

M. Kundrotas. Multikultūralizmas: klaidos ir pamokos

Marius Kundrotas, www.alkas.lt

Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.

Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose – rėmėsi vietiniais elitais. Prancūzai, dažniausiai, sava, prancūziška administracija ir tiktai pusiau priklausomose šalyse, kaip Indokinija, toleravo vietinius elitus.

Dabar šios šalys radikaliai skiriasi imigracijos politika. Britai įsileidžia mažiau migrantų, užtat įsileidę suteikia jiems daugybę teisių. Pavyzdžiui sikhams leidžiama valstybės tarnyba su savomis uniformomis, su spalvotais tiurbanais: vienos spalvos – kariams, kitos – policininkams, trečios – ugniagesiams. Prancūzai įsileidžia beveik bet ką, bet po to stengiasi perdirbti pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Kai kas džiūgauja, kad musulmonėms ten plėšomos burkos, bet plėšomi ir kryželiai krikščionims.

Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos santykius su ateiviais. Pavyzdžiui, atvykusiems musulmonams totoriams buvo prisakyta vienpatystė. Ir tai buvo suderinama su musulmoniškais papročiais, nes daugpatystė islame – leidžiama, bet nėra privaloma. Totoriškame ir apskritai – tiurkiškame islame nėra ir burkų, visą kūną ir veidą dengiančių drabužių. Tačiau kai kuriose, ypač – arabiškose ir afganiškose islamo tradicijose tai – privaloma. Taigi, vienpatystė totoriams Lietuvoje ir burkų draudimas Prancūzijoje yra iš esmės skirtingos kultūrinės politikos.

Prieita iki tokių kraštutinumų, kad Prancūzijoje atsisakoma teikti pilietybę moteriai, atsisakiusiai paduoti ranką svetimam vyrui. Danijoje dešinieji populistai savo laiku siūlė rodyti atvykėliams iš islamo šalių vaizdus su nuogomis moterimis, o Nyderlanduose, berods, jau įteisinti dar žiauresni siužetai su besiglamonėjančiais homoseksualistais. Visa tai privaloma priimti. Visgi aršiausia liberalizmo diktatūra – Prancūzijoje, kas paaiškina ypač gausius smurto proveržius.

Naivesnis vertintojas pasakys, kad išeitis – kuo didesnė tolerancija visoms kultūroms. Tai būtų tokia pat klaida, kaip ir kultūrinis prievartavimas be jokios moraliai pateisinamos priežasties. Pavyzdžiui, kai kuriose atvykėlių bendruomenėse vyksta moterų apipjaustymai. Skirtingai, nei vyrų apipjaustymai, įprasti judėjų ir musulmonų tradicijose, šie sužaloja moterį visam gyvenimui. Ar tai reiktų toleruoti? Jokiu būdu. Vis dėlto ir santykinė tolerancija nėra atsakymas. Tokią politiką taiko Vokietija ir Skandinavija, o jos konfliktiškumo mastais vejasi Prancūziją.

Atsakymas – tautinis ir kultūrinis teritoriškumas. Kiekviena tauta su sava kultūra turi gyventi savame krašte. Minimalus kitataučių ar kitakultūrių žmonių skaičius nėra grėsmingas, priešingai, jis tiktai praturtina dvasinį šalies kraštovaizdį. Bet kai atvykėliai sudaro gausias grupes, konfliktai – vargiai išvengiami. Negalima atskirti žmogaus nuo jo kultūros. Jei konkrečios tautos ar religijos kultūra iš principo prieštarauja vietinei, tos tautos ar religijos žmonėms tiesiog reikia užverti duris. O jeigu jau priimi – priimk su visa kultūra, nuskabydamas tik akivaizdžią barbarybę. Deja, pastarajame sprendime jau glūdi prieštara: kas ir kaip nustatys barbarybės ribas?

Nereikia ieškoti priešų konkrečiose kultūrose. Priešas – liberalizmo ir su juo susiliejusio marksizmo ideologija, kuri skatina kultūrų trintį. Kultūrų trintis skiriasi nuo sveikos jų apykaitos, kai teritoriška tauta gali priimti arba atmesti kitų tautų kultūrų elementus. Trintis reiškia badymąsi alkūnėmis toje pačioje šalyje. Gerai, jei tik alkūnėmis, nes dabartinėje Europoje populiaresni peiliai, sprogmenys, įvairios transporto priemonės.

Jei skirtingas kultūras puoselėja tos pačios šalies senbuviai – ką padarysi. Lieka dvi išeitys: bandyti rasti kompromisą arba atsiskirti, kaip dabar siekia atsiskirti Filipinų musulmonai nuo katalikiškos šalies daugumos. Bet prisiimti skirtumus iš svetur – nei pareiga, nei būtinybė. Žinoma, kad britiškas kelias – racionalesnis, nei prancūziškasis, bet racionaliausias – lietuviškasis iš Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Nors didžiąją dalį Lietuvos valstybės sudarė užkariautos kitataučių žemės, bet pati Lietuva liko etniškai lietuviška, su mažomis kitataučių bendrijomis, gana ilgai. Tik nusekus tautinei savimonei miestuose, o po to ir dvaruose įsigalėjo kitos tautos.

Didžiausia multikultūralizmo klaida – įsivaizdavimas, kad visas kultūras galima suderinti, ir dar vienoje šalyje. Taip nėra. Skirtingi žvilgsniai į žmogų, visuomenę ir valstybę dėsningai kurs konfliktines situacijas ir jų tiktai gausės. Pavyzdys – kai ramių lietuvių name apsigyvena išraiškingas italas, kiauras paras klykiantis per mobilųjį telefoną laiptinėje. O juk tai – europietis. Kas bus, kai apsigyvens arabas, įsižeisiąs, jei svetimas vyras pažvelgs į jo žmoną ar ją užkalbins? O gal net sukursiantis judėjimą, kurio tikslas bus panaikinti Lietuvoje demokratiją ir įvesti šariją?

Senovės kinai žinojo sprendimą. Nepajėgi įveikti kitos kultūros atvirame santykyje arba su ja susigyventi – apsitverk siena. Dabar tai suvokia Donaldas Trampas ir Viktoras Orbanas. Tai galėtų būti šiuolaikinė, racionali ir morali Vakarų pasaulio politika. Kodėl dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis, kurias sukūrė Vakarų žmonės, turi naudotis kiti? Kodėl tie kiti turi mus išstumti? O gimstamumo rodikliai Vakarų Europoje – aiškiai svetimšalių naudai.

Nelogiška manyti, kad, įvedus tam tikrus kultūrinius reikalavimus, svetimšaliai taps anglais, prancūzais, vokiečiais ar lietuviais. Šią klaidą darė senovės romėnai. Jie įsivaizdavo, kad, suteikus germanams romėniškus vardus ir išmokius juos romėniškų papročių, šie taps romėnais. O pasekmė buvo tokia, kad germanai sukūrė savas karalystes Romos vietoje.

Nelinkėkime to Lietuvai. Privalome griežtai atmesti bet kokius masinės imigracijos planus, o visų pirma – svetimšalių integracijos užmojus. Neprivalome nieko integruoti. Lai žmonės, kuriems mūsų vertybės – svetimos, gyvena savose tėvynėse, arba keliauja į tas šalis, kur jų vertybės – priimtinos. Neprivalome spręsti už Prancūziją, Vokietiją ar Skandinaviją. Bet pasilikime teisę apie savo šalį spręsti patys. Europos Sąjunga kurta kaip suverenių valstybių sąjunga, tokia ir turi išlikti. Neužsileiskime kosmopolitizmu apsikrėtusių valstybių ar politinių jėgų diktato, net jeigu jis primetinėjamas Europos Sąjungos vardu.

Laikas perfrazuoti Liudviko XIV žodžius ir adresuoti juos Vladimiro Putino draugui, Karlo Markso gerbėjui Žanui Klodui Junkeriui ir jo sėbrams. Gal manote, kad Europa – tai jūs? Europa – tai mes!

http://alkas.lt/2018/05/08/m-kundrotas-multikulturalizmas-klaidos-ir-pamokos/

Gintaras Songaila. Kaip ministerija kultūrą gelbėjo

Gintaras Songaila, delfi.lt

Kovo 21 d. Seimo Kultūros komitete ministrė Liana Ruokytė-Jonsson keliose skaidrėse pristatė pasiūlymus dėl „naujo žiniasklaidos paramos modelio“ ir drauge pateikė posėdžio dalyviams Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą.

Kaip paaiškino ir Komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, būtinybė imtis šių reformų iškilo po to, kai dviejų kultūros ir meno leidinių atstovai ėmėsi viešų protesto akcijų dėl, jų nuomone, nepakankamos paramos, kurią jie šiais metais gavo iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kadangi savitvarkos subjektai, kurie yra atsakingi už fondo veiklą, esą patys nesugeba rasti sutarimo, o dar kaltina valdžią (nors ši čia niekuo dėta), tai, pasak R. Karbauskio, jai gali nieko kito nebelikti, kaip tik imtis atsakomybės ir skubiai svarstyti naują paramos modelį.
Iš komiteto pirmininko paaiškinimų posėdžio dalyviai turėjo progos įsitikinti, kad valdantieji gerai supranta savitvarkos modelio, kuri veikia Lietuvos žiniasklaidoje štai jau daugiau dvidešimt metų, demokratinę svarbą, ir kad jie nenori kištis į viešųjų finansų skyrimą žiniasklaidos projektams. Bet ką gi daryti, kai paramos gavėjai nepatenkinti? Posėdžio metu jau trijų kultūros leidinių atstovai pareiškė, kad jie labai džiaugiasi prasidėjusiu dialogu su Kultūros ministerija ir remia ministerijos iniciatyvą, bet ne fondo dalininkų ir Lietuvos meno kūrėjų sąjungos bendrus pasiūlymus dėl fondo veiklos sąlygų tobulinimo. Iki šiol viskas aišku, ar ne? Neaiškumai kyla perskaičius kažkodėl tik posėdyje padalintą Visuomenės informavimo įstatymo projektą. Karštieji ministrės rėmėjai jo tikriausiai nė nebuvo matę, kaip jo nebuvo matę ir fondo dalininkai, kultūros ir žiniasklaidos organizacijos. Iš šio projekto matyti, kad ministerijai rūpi visiškai ne kultūros ir meno leidinių gelbėjimo misija. Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis paprašė pradėti viešą diskusiją, tad ta proga čia ir pamėginsime panagrinėti komitete pristatytą tekstą.

Lietuvos žiniasklaidos taryba – ministerijos įstaiga

Projekte išbraukiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir visos su jo veikla susijusios įstatymo nuostatos. Vietoje nepriklausomo fondo, kurio pagrindinė misija yra konkurso tvarka paskirstyti valstybės asignavimus kultūros ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje, siūloma įsteigti naują instituciją – Lietuvos žiniasklaidos tarybą (LŽT). Kokia tai būtų institucija? Jeigu fondas yra dvidešimties dalininkų valdoma savarankiška viešoji įstaiga, tai LŽT steigėjas pagal ministrės pristatytą projektą jau būtų valstybė, o naujojo darinio „turtines ir neturtines teises bei interesus“ įgyvendintų „Vyriausybės įgaliota institucija“ (t. y. pati Kultūros ministerija). Taigi, jau vien dėl šio naujo principo tai būtų tik savitvarkos modelio atsisakymas ir, anot Kultūros komiteto pirmininko, atsakomybę prisiimtų jau ne savitvarkos subjektai, o valdžia.

,,Vieša diskusija dėl paramos modelio kultūrinei žiniasklaidai galėtų būti naudinga bent tuo atžvilgiu, jei fondo pasiūlymai taptų aktualesni politikams. Iki šiol jų visai nedomino, kad asignavimai fondui nebuvo didinami daug metų, nepaisant didėjančių paramos gavėjų veiklos kaštų (ypatingai po euro įvedimo), papildomų fondui priskirtų funkcijų, technologinės plėtros, didėjančios įvairovės ir augančios konkurencijos.“
(Gintaras Songaila)

Gintaras Songaila Renkant naujosios institucijos tarybą būtų nustatyta iš pažiūros lyg ir demokratinė jos rinkikų pasiūlymo tvarka. Tačiau projekte parašyta, kad šios tarybos rinkimus organizuotų „Vyriausybės įgaliota institucija jos nustatyta tvarka“. Taigi, viskas ir būtų sutvarkyta pagal kultūros ministro įsakymu nustatytą tvarką. Prie subjektų, kurie pagal projektą turėtų teisę siūlyti naujosios tarybos rinkikus, dar grįšime, o čia tik pažymėkime, kad vietoje blogesnės ar geresnės, bet iš tiesų nepriklausomos, institucijos siūloma įsteigti ministerinę įstaigą, veikiančią pagal vadinamąjį „atitrauktos rankos principą“, tai yra formaliai be akivaizdaus ir tiesioginio ministerijos vadovo kišimosi į paramos skyrimą.

Ar ministerijos įstaiga būtų skirta kultūros leidinių išlaikymui?

Bet gal nusivylę kai kurių kultūros ir meno leidinių atstovai kaip tik ir nebenori jokios savitvarkos, kuri negali suteikti jų veiklos perspektyvoms jokių aiškių garantijų, ir tuomet tikisi tokių garantijų iš ministerinės įstaigos?
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkai, suprasdami ne tik kultūros ir meno leidinių svarbą nacionalinei kultūrai, bet ir jų didelę priklausomybę nuo valstybės paramos (tokio pobūdžio leidiniai negali išsilaikyti iš savo veiklos), Kultūros komitetui pasiūlė įstatyme aiškiau apibrėžti tokių leidinių statusą ir įteisinti ilgalaikį paramos modelį, vertinant ne tiktai projektus, bet ir leidinių pažangą.
Ir tai nėra koks nors šiaip konjunktūrinis fondo atsakas, o dalininkų praėjusiais metais apsvarstytas ir įrašytas į visuotinio susirinkimo patvirtintą strategiją.
Beje, vieša diskusija dėl paramos modelio kultūrinei žiniasklaidai galėtų būti naudinga bent tuo atžvilgiu, jei fondo pasiūlymai taptų aktualesni politikams.
Iki šiol jų visai nedomino, kad asignavimai fondui nebuvo didinami daug metų, nepaisant didėjančių paramos gavėjų veiklos kaštų (ypatingai po euro įvedimo), papildomų fondui priskirtų funkcijų, technologinės plėtros, didėjančios įvairovės ir augančios konkurencijos.
Galgi ministerijos pristatytas modelis siūlo kažkokį proveržį šioje srityje? Iš pristatymo kalbų buvo galima suprasti, kad naujai įstaigai bus skirta gerokai daugiau asignavimų, nei dabar skirta fondui.
Tačiau ne ministras patvirtina valstybės asignavimus, ir mes žinome, ko mūsų valstybėje yra vertos Kultūros ministerijos garantijos, jei jos iš anksto nesuderintos bent jau su Finansų ministerija. Iš pateikto „modelio“ nematyti ne tik numatomos asignavimų sumos, jos pagrindimo, bet ir to, kokia konkreti tų asignavimų dalis būtų skirta kultūrinei žiniasklaidai. Todėl kol kas tai tik tušti pažadai.
Karštiesiems „ministerinio“ modelio rėmėjams turėtų būti kur kas svarbiau tai, kad ministerijos projektas iš viso pašalina bet kokias garantijas ne tiktai kultūros ir meno leidiniams, bet ir apskritai visai kultūros sklaidai žiniasklaidoje.
Jei dabar pagrindinis fondo tikslas yra remti kultūros ir šviečiamuosius projektus žiniasklaidoje, tai pasiūlytosios ministerinės įstaigos tikslas: „sudaryti sąlygas visuomenės informavimo kultūros plėtrai“. Todėl neatsitiktinai, turbūt, iš naujosios įstaigos remiamų programų dingo periodinių kultūros ir meno leidinių programa, kuri šiuo metu veikia fonde. Pagal ministerijos siūlymą naujoje įstaigoje beliktų tik bendrai „kultūros refleksijos programa“, kuri juk apimtų tikrai ne vien kultūros ir meno leidinius.
„Kultūros refleksija“ liktų vienintelė kultūros programa tarp kitų ministerijos įstaigos tikslų, kai fonde kultūros ir meno sklaidos tematika dabar yra visose šešiose fondo programose (ne tik periodinių kultūros ir meno leidinių, bet taip pat ir nacionalinės spaudos, regioninės spaudos, regioninių TV ir radijų, nacionalinių TV ir radijų, internetinės žiniasklaidos programose).
Periodiniai kultūros ir meno leidiniai iš ministrės pasiūlymų iš viso pradingsta ir kaip atskiras „tipas“.
Nesinori manyti, kad į kultūros refleksiją pretenduojantiems leidiniams visai nerūpėtų, kas apie kultūrą realiai parašyta ministerijos modelyje (išskyrus tą vieną kartą daugiau nieko ir neparašyta) ir kad iš steigsimos įstaigos valdymo siūloma išvis išbraukti visas kultūros ir meno organizacijas (jos net negalės siūlyti jokių „tarybos rinkikų“). O kodėl turėtų siūlyti, jei, anot ministrės patarėjo paaiškinimų kovo 21 d. Indrės Makaraitytės laidoje, jos nėra kompetentingos žiniasklaidos reikaluose?
Įdomu, ar „žiniasklaidos organizacijoms“, kurioms tik vienoms pagal sumanymą būtų palikta teisė siūlyti LŽT rinkikus, labiau rūpėtų kultūros ir meno leidiniai nei dabar fondui? Fondo dalininkų pasiūlymuose, kurie buvo pateikti Kultūros komitetui, numatyta nustatyti proporcingą atstovavimą kultūros ir meno organizacijoms fondo taryboje.

,,Karštiesiems „ministerinio“ modelio rėmėjams turėtų būti žymiai svarbiau tai, kad ministerijos projektas iš viso pašalina bet kokias garantijas ne tiktai kultūros ir meno leidiniams, bet ir apskritai visai kultūros sklaidai žiniasklaidoje.“ (Gintaras Songaila)

Fondo veiklos sąrangoje pamatinę vietą užima nepriklausomų žiniasklaidos bei kultūros ir meno organizacijų bendradarbiavimas. Reikia pripažinti, kad šis bendradarbiavimas galėjo būti (ir dar galėtų būti) produktyvesnis nacionalinės kultūros labui. Šis procesas daugiau ar mažiau jau buvo apėmęs visą žiniasklaidos spektrą.
Tačiau ministerija savo modelyje pasirinko kitą kelią – iš viso atsisakyti tokio bendradarbiavimo, kad ir „valstybės politiką žiniasklaidoje įgyvendintų“ jau esą tik profesionalai. Todėl trumpam pamirškime kultūrininkus ir sugrįžkime prie to modelio, kurį ministrė konkrečiai pateikė Kultūros komitetui žiniasklaidos srityje – strategiškai jau išvalyto nuo neprofesionalių kultūros veikėjų.

Ar ministerijos projektas – tai pačios žiniasklaidos savitvarkos modelis?

Komitete pristatytas „paramos žiniasklaidai modelis“ nuo pat pradžių nė iš tolo nebuvo pačios žiniasklaidos savitvarkos reiškinys. Jis nebuvo nei žiniasklaidos organizacijų sumanytas, nei išdiskutuotas. Jis nebuvo pateiktas ir ministerijos kviečiamam forumui – Medijų tarybai.
Pagal ministeriškąją gi viziją geriausiai žiniasklaida galėtų tvarkytis, skirstant paramą visuomenės informavimo projektams per ministerijos įstaigą.
Kokios kvapą gniaužiančios galimybės atsiveria sunkiai gyvenančiai Lietuvos žiniasklaidos rinkai! Štai kur visa tikroji sumanymo esmė ar net grožis, vos vos pridengtas rūpesčio kultūros ir meno leidiniais šydeliu! Pseudodiskusijos apie kultūros leidinių ateitį dūmų priedangoje iš tiesų siūloma visai kas kita.
Žiniasklaidos organizacijų, kurios pagal projektą siūlytų rinkikus į LŽT, sąrašas nėra baigtinis. Projekte tarp siūlytojų yra įrašytos pagrindinės žiniasklaidos asociacijos ir tikėtina, kad jų atstovai būtų išrinkti į LŽT.
Tačiau kas gi būtų tos kitos žiniasklaidos organizacijos ir kiek jų dalyvautų šioje demokratijos ,,šventėje“? Pasitaikė proga užmesti akį į vieną tokį (tikriausiai juodraštinį) sąrašą. Pamačiau keliasdešimt tokių organizacijų.
Apie kai kurias iš jų bent jau aš dar nieko nebuvau girdėjęs, jų viešos veiklos požymių žiniasklaidos rinkoje nepavyko surasti. Tačiau į tai kol kas nelabai kas kreipia dėmesį. Juk svarbiausia, kad čia siūlomas „pasiteisinęs“ Lietuvos kultūros tarybos ar Lietuvos mokslo tarybos modelis, o savitvarką garantuotų kultūros ministro pasiūlytas ir Ministro pirmininko paskirtas LŽT vadovas.
Nežinia, kuo tas Lietuvos kultūros tarybos modelis, anot žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ atstovo, pasiteisino. Atmeskime šiurkštų kriterijų, kad kai kurie leidiniai savo projektams prisiduria šiokią tokią paramą ir iš šios tarybos (tai tik rodo šių leidinių vadovų guvumą).
Labai džiugu, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) jau brenda iš konfliktų ir teismų liūno (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, nepaisant viešai skambančių skundų ir ministrės patarėjo viešai mėtomų kaltinimų dėl „fondo neskaidrumo“, per daugiau nei dvidešimt savo veiklos metų neturėjo nė vienos teismo bylos dėl paramos skyrimo). Galbūt LKT jau ima pasiteisinti ar artimiausiu metu pasiteisins, tačiau tai dar visai nereiškia, kad ji yra ar gali būti tinkamas modelis žiniasklaidai.

Ar ministerijos siūlymai kaip nors susiję su strateginiais valstybės uždaviniais?

Pagal 2015 m. pradžioje įsigaliojusią Visuomenės informavimo įstatymo 28 str. redakciją, fondui buvo pavestos papildomos funkcijos – tai parama visuomenės informavimo saugumo stiprinimo ir medijų raštingumo ugdymo projektams.
Ir šiems naujiems labai svarbiems tikslams praėjusios kadencijos valdančioji koalicija skyrė fondui papildomai… 141 000 eurų. Fondas juk neturi galimybių kaip nors apriboti paramos gavėjų teikiamų paraiškų savo nuožiūra, ir, suprasdamas pavestos misijos svarbą bei teikiamų projektų kokybę, šiems projektams konkurso tvarka skiria dvigubai daugiau paramos lėšų iš bendro biudžeto.
Dėl to ir vėl nukenčia kultūros projektai, nes bendrieji asignavimai fondui 2017 m. buvo padidinti… 2000 eurų. Ar ši problema rūpėjo kultūros ministerijai (kuri iki šiol yra Fondo dalininkė) ar Finansų ministerijai? Ne, nė kiek nerūpėjo.

,,Yra įmanomi ir priimtini patys įvairiausi valstybės paramos žiniasklaidos projektams modeliai. Todėl yra svarstytinos ir pačios įvairiausios reformos. Tačiau, jei siekiama panaikinti nuo valdžios nepriklausomą lėšų žiniasklaidai skyrimą, tai bus tik naujo valdžios įtakos instrumento kūrimas.“ (Gintaras Songaila)

Iš siūlomo modelio apskritai pradingo ankstesnės Vyriausybės prioritetuose ir galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme deklaruotas visuomenės informavimo saugumo stiprinimo uždavinys. SRTR fondo dalininkų Kultūros komitetui pateiktas projektas siūlo atskirti fondui pavestas naujas funkcijas į atskiras programas ir numatyti joms lėšas, nes dabar atrodo, kad į jungtinius komitetų posėdžius susirinkę politikai tik panagrinėja, kaip kinta visuomenės požiūris į propagandą, bet strateginio Vyriausybės įgaliotos institucijos rūpesčio informaciniu visuomenės atsparumu nėra.
Tiesa, ministerijos projekte yra perrašytas ir fondo pasiūlymas, kad turi būti išskirta užsienio lietuvių žiniasklaidos programa (tik nėra pasiūlymo Vyriausybei numatyti jai konkrečias lėšas). Be to, sprendžiant iš projekto teksto, ministerija planuoja perimti ir „visuomenės sveikatinimo“ uždavinius. Tai turbūt vienintelė išties originali pateikto naujojo modelio idėja, tik įdomu, kaip į tai sureaguos Sveikatos apsaugos ministerija?

Koks tikrasis siūlomų reformų tikslas ir pagrindinis motyvas?

Yra įmanomi ir priimtini patys įvairiausi valstybės paramos žiniasklaidos projektams modeliai. Todėl yra svarstytinos ir pačios įvairiausios reformos. Tačiau, jei siekiama panaikinti nuo valdžios nepriklausomą lėšų žiniasklaidai skyrimą, tai bus tik naujo valdžios įtakos instrumento kūrimas.
Panašu, kad tai ir yra pagrindinis „naujojo modelio“ tikslas. Jau netrukus bus proga šią prielaidą patikrinti. Net jei ministerijos atstovai sutiks su įvairiausiais savo modelio patobulinimais, bet sieks bet kuria kaina perduoti „savitvarkos“ funkcijas ministerinei įstaigai, įtarimas pasitvirtins. Juk gali būti pačių įvairiausių nuo valdžios nepriklausomų institucijų, bet ar tikrai to siekia iniciatyvos autoriai?

Kas priims sprendimus ir kodėl šįsyk tai gali būti pavojinga?

Jei aukščiau išdėstyti pastebėjimai teisingi, tai tikrieji šios iniciatyvos autoriai yra visiškai ne Kultūros ministerijoje. Tuomet kurgi?
Juk apie naująjį paramos žiniasklaidai modelį, panašu, nieko nežinojo nei Kultūros komiteto pirmininko R. Karbauskio politiniai kolegos didžiausioje Seimo frakcijoje, nei koalicijos partneriai. Tai – blogas ženklas, rodantis, kad galbūt čia vyksta daug rimtesnis žaidimas už Seime atstovaujamų politinių jėgų nugarų. Ir naująjį įrankį kažin kas galimai tikisi naudoti panašiu stiliumi.
Net ir niekuo dėti Seimo valstiečiai gali susigundyti įtakos didinimo žiniasklaidai galimybėmis. Tačiau demokratinėje valstybėje, kurioje Seimo daugumą nulemia rinkimai, dažnai šiandieninė ,,pozicija“ po eilinių rinkimų yra priversta trauktis į opoziciją.
Tuomet dabartinių valdančiųjų sukurtas instrumentas patektų į kitos politinės grupės rankas. Gali susigundyti ir opozicija, kurios mažiau patyrę politikai gali tikėtis šio naudingo įrankio, kai tuoj tuoj pakeis valdžią. Tačiau ir jų viltys gali neišsipildyti.
Gal racionaliau būtų stiprinti teisinius demokratijos mechanizmus, kad jie veiktų patikimai ir nepriklausomai nuo politinės konjunktūros?

http://Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gintaras-songaila-kaip-ministerija-kultura-gelbejo.d?id=77540133

 

 

 

 

 

 

Marijus Čekavičius: mums reikia ne daiktų, o dalytis meile

Marijus Čekavičius / kauno.diena.lt

Esame garbinga arijų tauta, kurių didžiausios vertybės – laikas, žinios ir supanti gamta. Globalus pasaulis kėsinasi į mūsų prigimtinius dalykus, siekia mus paversti nemąstančiais vergais, tačiau didelis Lietuvos ir Žemaitijos patriotas ūkininkas Marijus Čekavičius ragina pabusti, nepamiršti senų tradicijų ir pasisemti stiprybės iš praeities.

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/zemaitis-ukininkas-mums-reikia-ne-daiktu-o-dalytis-meile-810415

 

Kur rinkosi kariuomenės

Linksmas, kalbus, ūsuotas 55-erių metų vyras – puikiai žinomas Kauno senamiesčio ūkininkų turgelyje, kur kiekvieną šeštadienį atveža parduoti ekologiško maisto.

„Pirkliai galvoja tik apie pelną. Man svarbu, kad valgytume prigimtinį ir sveiką maistą“, – tikina Marijus ir pakviečia aplankyti jo gimtinę.

Todėl chaotiškas pokalbis, it srauni, per akmenis ir duobes tekanti upė, su ūkininku vyko jau ne Kaune, bet Kelmės rajone – viensėdyje Skruzdėlynėje.

„Jūs tik ką pravažiavote Stupkalnį. Galbūt ten žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius ir kunigaikštis Vytautas pradėdavo žygius. Ten patogi vieta apsižvalgyti. Viena iš Samogetijos karių susitelkimo vietų“, – pasitikęs pasakoja daug istorinių ir senų rašytinių šaltinių išstudijavęs M. Čekavičius.

Skruzdėlynė, pasidžiaugia, minima dar Abiejų Tautų Respublikos, lenkų ir lietuvių, laikais. O 1771 m. birželio 14 d. statytą ir perstatytą jo namą ženklina sija su šia data.

Leidžiamės lauku žemyn – kadaise čia tyvuliavo bevardis ežerėlis, Ringės upelis. Tolėliau – Šilgalio piliakalnis, ten prasidėjo ar baigėsi žemaičių Šventasis miškas.

Marijus Čekavičius / kauno.diena.lt

„Jūs tik ką pravažiavote Stupkalnį. Galbūt ten žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius ir kunigaikštis Vytautas pradėdavo žygius. Ten patogi vieta apsižvalgyti. Viena iš Samogetijos karių susitelkimo vietų“, – pasitikęs pasakoja daug istorinių ir senų rašytinių šaltinių išstudijavęs M. Čekavičius.

Skruzdėlynė, pasidžiaugia, minima dar Abiejų Tautų Respublikos, lenkų ir lietuvių, laikais. O 1771 m. birželio 14 d. statytą ir perstatytą jo namą ženklina sija su šia data.

Leidžiamės lauku žemyn – kadaise čia tyvuliavo bevardis ežerėlis, Ringės upelis. Tolėliau – Šilgalio piliakalnis, ten prasidėjo ar baigėsi žemaičių Šventasis miškas.

Mužikėliai – amžinybės tęsėjai

Marijus – žemaitis, vadinantis save prigimtinės pasaulėžiūros žmogumi.

„Mus vadina pagonimis, nesmerkiu, nes senžodis „pags“ – išmintis, o „ganas“ – tas, kuris dirba bendruomenei“, – aiškina dažnai senčių žodžius vartojantis Marijus.

Jis nepyksta, kai jį apšaukia ir mužikėliu. Šypsodamasis į ūsą primena: „mūža“ – amžinybė, o „kėlė“ – keliam į viršų. „Mužikėliai – amžinybės tęsėjai, sergėtojai“, – vis dar šypsosi geraširdis ūkininkas.

Kas jam yra prigimtinė pasaulėžiūra?

„Kaip ir mūsų bočiams – pirmiausia pagarba gamtai, jos tausojimas, gyvenimas pagal saulę – keltis ir gultis su ja. Tiesa, mėgstu dieną padaryti parpietį, – vėl šyptelėja. – Nuo 4 iki 10 val. – kūryba, po to iki vakaro realizacija, naktį ilsiuosi.“

Jis tiki pagonių dievais?

„Tikiu gamtos jėgomis. Mes ir patys esame dievturiai. Skaitykime žodį „veidas“ nuo šaknies iš kitos pusės ir gausime atsakymą, – pastebi. – Dievai, dievturiai ir aš, ir Darius, ir fotografas Elijus. Visi esame atsakingi už savo poelgius.“

Gyvenimas jam tik blyksnis nebūtyje, o prigimtinis mūsų kūrėjas – laikas. Atimkime laiką, kas liks? Nieko. Pirmiausia atsirado laikas ir kelias.

„Apverskime žodį kelias šaknį… – vėl pastebi Marijus. – Taip, yra filosofija, kad laiko nėra. Tebūnie. Tiesa gimsta ne ginčuose, bet susitarime.“

Gudresni siekė valdyti

Einame keliu besiganančio žirgo link. „Jis mūsų akių regimybėje. Mes matome jo spalvas, būseną, bet matome gal tik dešimtadalį. Nematome ir energinio lauko. Gal jis kontaktuoja su žeme, visata kaip ir mes, – paglosto Krutą. – Jis tipiškas žemaitukas, šaunuolis. Vienas iš dvylikos žemaitukų, 2015 m. apjojusių Lietuvą.“

„Poliaris, Perūnas, Žuras…“ – vardija  turimų žirgų vardus. Jis turi ir 77 ha žemės, kuri priklauso sūnui Manvydui.

Skruzdėlynėje gimė Marijus, mama ir iš dvaro palivarką – dvarui priklausantį ūkinį ir administracinį kompleksą – nuomoję proseneliai.

Ekologine žemdirbyste užsiimantis ūkininkas vasarą pagalbon kviečiasi talkininkus. Rudenį pjauna javus, pavasarį laukia, kol Perkūnas apvaisins žemę, ir vėl griebiasi darbų.

Ar tiki dievais? Juos minėjo Rūtenis, Vaidevutis – Patrimpą (prūsų upių ir šaltinių, derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievas), Pokulą (oro dvasių), Perkūną (Perūną).

„Religija atsirado, kai mažesnė, bet gudresnė žmonių dalis apgavystės forma siekė valdyti minias, – įsitikinęs M.Čekavičius. – Tik pučiami arabai, nes tu – vergas, neprieštarauk tiems, kurie yra valdžioje, nes jie neva tarpininkai tarp tavęs ir Dievo. Mes esame tarp gamtos ir savęs, nors nemetu akmenėlio į jokią religiją – jos turėjo priežasčių atsirasti kaip drausminanti ir valdanti forma. Dabar tai – politika ir partijos.“

Krišna, Buda, Kristus, Mahometas? Jie, Marijaus įsitikinimu, buvo žinių turėję žmonės. Mes turėjome žiniavaldžius, sielmokšas, šventaragius. Žmones, kurie sugebėjo labiau jausti gamtos energiją, o žinias atiduodavo bendruomenei.

Gyvename 7536-aisiais

Marijaus Čekavičiaus gimtinė / kauno.diena.lt

„Kiek žmonių Lietuvoje dabar žino, kad pagal mūsų prigimtinius metus dabar yra 7526-ieji, Barsuko metai? Turėjome savo kalendorių, kol 1582 m. spalio 15 d. mus privertė laiką skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių, – atsidūsta žemaitis. – Vienas iš valdymo būdų – atimti prigimtį, šaknis.“

Marijus atkiša ranką ir rodo nuo piršto galo iki alkūnės – uolektis (60–65,54 cm).

„Globalistinė sistema įvedė kilometrą, metrą, o anglai išsaugojo ir svarą, ir mylią – ar jiems nukrito rankos, kojos? – retoriškai klausia Marijus. – Laikrodžių sukiojimas – nesąmonė. Valdžios kompetencija – nulis. Kuo tuščia vieta skiriasi nuo valdininkų? Ji neduoda žalos.“

Ūkininkas ragina užeiti į pirtelę, kur kiekvieną savaitę su kolegomis bei bendraminčiais mėgaujasi šiluma, o po to gaivinasi čia pat esančiame tvenkinyje, kur plaukioja ir įspūdinga lydeka, taria: „Vis neužkimba…“

Apžiūrime pirtį, o M.Čekavičius kalba, kad žinias jam įdiegė tėvukas. Iš jo girdėjo ir apie maskolius. „Senovėje niekas nekalbėjo apie rusus, buvo tik maskoliai, – aiškino vyras. – Šioje gyvenimo erdvėje daugelis nesiekia pažinti kas prarasta…“

Pirtyje – mažytė menė. Lietuvą apjojusių žemaitukų pasagos, prikaltos prie pakabos, senas lietuvių kalendorius.

Tiesa, vyrui nepatinka, kad kalendoriuje naudojama šešiakampė žvaigždė – judėjų ženklas ir rašoma Joninės, bet ne Rasų šventė.

Raskime patikimus ūkininkus

Kokie senoviniai papročiai Marijaus gyvenimo dalis? „Pradedu mityba – valgau, kas išauginta pas mane ar pas kaimynus, bet neperku parduotuvėse, – pabrėžia. – Gaminuosi maistą, kai lieka laiko – skaitau vakarais.“

Vyras rodo Rimanto Balsio knygą ant palangės – „Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai“. Ir po akimirkos pasidžiaugia praėjusiais metais pirktu šalmu su grandiniuočiu. Išeidamas iš pirties vėl kalba apie maistą.

„Dauguma miestiečių valgo ne maistą, bet prekę – globalistai atėmė supratimą per kainą ir spalvingą pakuotę, – it žirnius berte beria žodžius. – Žmonės prarado budrumą, savarankiškumą. Tiesa, jie dar atpažįsta sveiką maistą, nors suvokimas slopinamas. Ir visos juslės – per sintetinius kvapus, drabužius…“

Ką daryti? Žemaitis ragina surasti patikimus du tris ūkininkus. Ir bendrauti.

Nepasiduoti maisto vartojimo kultui. Prekybos centrai – pirklių, bet ne ūkininkų. Vyras neabejoja, kad po 20–30 metų žmonės suvoks, ką praranda. Ir kas turės orumo, nenorės būti vergais.

„Kai tauta valgo iki 10 proc. atsivežtinių produktų – viskas gerai, nes neturime kai kurių vaisių, citrusinių produktų. Bet kai galime užsiauginti, o valgome atsivežtinį maistą, gauname ir kitą žinią, kitą informaciją, – tikina ūkininkas. – Kai valgome nuo 10 iki 50 proc. svetimų produktų, daugėja ligų, kūno negalavimų. Kai daugiau kaip 50 proc. –  psichologinių, genetinių, ypač sunkių ligų, daugėja išsigimimų.“

Antrąja griaunamąja banga Marijus įvardija genetiškai modifikuotą, chemija apdorotą maistą.

„Mums nereikia tiek vartojimo, tiek pinigų. Gyvenkime pagal galimybes, bet ne poreikius, – ragina vyras ir šyptelėja. – Bet eime į vidų, nes sušalsiu.“

Gyvenome harmonijoje su gamta

„Kas čia? – rodo į medinę pridengtą statinaitę. – Kopūstai? Sūris? Ne… Sūdoma mėsa.“

Atidengia dangtį, kur sūdo daug gabalų mėsos, ir paslaptingai šypsodamasis veda į kitą kambarėlį. Pradaro dureles – tamsu. Ragina susilenkti beveik iki kelių.

Marijaus Čekavičiaus vytinė / kauno.diena.lt

„Tai – vytinė, – rodo į virš galvų kabančius mėsos gabalus. – Viršuje išimtos molinės plytos – siauras kaminas. Taip vytindavo mėsą senoliai.“

Marijus valgo mėsą, tačiau gerbia ir kitavalgius.

Jei žmonės valgytų augalinį maistą, pabrėžia, iš hektaro išmaitintume 20, o mėsavalgių – tik 2–5 žmones. O kai ligas išsigydo nevalgydami mėsos? „Įsitikinimas, – paaiškina. – Mintis turi galią.“

Kas yra liga? Susipykimas su gamta, jei sutarsi – liga išeis. Ligos – mūsų galvoje, organizmas silpsta dėl pykčio, pavydo.

M. Čekavičius pabrėžia, kad ne viename rašytiniame šaltinyje minima, jog harmoningai su gamta gyvenantys mūsų senoliai nesunkiai sulaukdavo 110–130 metų.

„Taip buvo iki kitavierių atėjimo, – įsitikinęs žemaitis. – Mes šiauriečiai, turime valgyti ir mėsos. Kiauliena – mūsų mėsa. Tiesa, pirmiausia tai buvo žvėriena. Po to – paukštiena, žuvis. Gyvename palankioje geografinėje vietoje.“

Ir sarmatai, ir skitai, pasak Marijaus, gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje, nerado geresnės vietos: visi keturi metų laikai, 70 proc. miškingumas, daugybė ežerų, apstu gyvūnų, uogų, drevėse – bičių, žuvų vandenyse, paukščių pakrantėse.

„Jie gyveno harmonijoje su gamta, – neabejoja Marijus. – Galime pavydėti samiams, kurie išsaugojo pasaulėžiūrą.“

Žemaitis ragina eiti į kitą kambarį ir patenkintas rodo pirktą kariškio balną.

„Dar neaišku, vokiečių, lenkų ar rusų, – ištiesia balną su plokštele ir užrašytu numeriu 174. Rodo dar vieną. – Dovanosiu kelis muziejui. Šitą pirkau. Ant žemaituko jojo Lietuvos karininkas. Su tokiu balnu pas mergų nejosi.“

Netrukus rodo Alberto Kojalavičiaus-Vijūko 1670 m. išleistos, bet į lietuvių kalbą neišverstos knygos kopiją.

„Lietuvos kilmingųjų herbynas“, – išdidžiai kartoja užrašą lenkų kalba ir po akimirkos didžiuojasi dar 1621 m. minimu protėvių šeimos herbu. – Štai, radau ir herbą. Suapvalintas inkaras. Net ir rusai atkūrė herbus, sugrąžino suapvalintą inkaro formą herbo apačioje.“

Maistas, religija, kita kultūra, kitos žinios, laikrodžių sukiojimas? Kas tai daro?

„Mus nori padaryti zombiais, vergais, dalis mūsų politikų tarnauja absoliučiam globalizmui, – piktokai sako. – Kiek šeimų valdo pasaulį nesvarbu – 200 ar 13? Džiugu, kad mus dar saugo gimtinės energija, kad ir kiek per tuos 27 metus tautai kenktų politikai. Gaila, neliko garbingų žmonių lyderių. A. Brazauskas galbūt buvo Vytauto reinkarnacija, siekė atstatyti Žemutinės pilies rūmus. Tikiu reinkarnacija. Čia ne tik Rytų, čia mūsų senčių filosofija. Žinoma, buvo užslinkę ledynai, pasitraukėme į pakraštį, bet grįžome, kai nutirpo.“

Lietuviai neišnyks

Žemaitis įsitikinęs, kad terminas „baltai“ atsirado 1845 m.

„Žvelkime dar anksčiau – mes skitai, sarmatai, žiloje praeityje – arijai, nesvarbu, kad Hitleris tai pasisavino, – tėkštelėjo M.Čekavičius. – „Ars“ – oras, „rija“ – spindesys. Arijai – atsiradus laikui – pirminė šviesa, energija, Ra – Saulės dievas. Būtina išsaugoti prigimtines žinias, simboliką, heraldiką.“

Marijus ištraukia 1930 m. Vyčio analogą, kuris buvo išsaugotas.

„Čia – getas arba samogetas, – paaiškina. – Žvyneliniai šarvai – tai elitinių samogetų karių aprangos dalis. Nėra pentinų – esame ne agresyvi, bet kilminga tauta, ne užkariautojai.“

„Jaunas raitelis, ketvirtas žirgo karčių pluoštas remiasi į krūtinę – kairę širdies pusę. Kairiosios kojos šuolyje platesnės. Tai simbolizuoja, kad dvasinis, širdies pusės, pasaulis svarbesnis už materialųjį, – aiškina svarbias subtilybes M. Čekavičius. – O dabar kas? Mums pakišo ordos Vytį su mėlyna spalva! Žirgo niekada nebus pakelta uodega! Kardas pakeltas ne kirsti, bet grasinti, žirgas turi ne vieną, bet dvi šleikas. Tai valstybę naikinanti simbolika! Koduojama programa, kuriai paklūsti arba ne. Valdo tie, kurie turi sukaupę informacijos, o daugiausia jos – Vatikane.“

Vis dėlto žemaitis įsitikinęs, kad lietuviai – arijai, sarmatai ir skitai – neišnyks.

Gerbia senčius

„Viskas sukasi spirale, bangomis – tikais. Mus privertė ir verčia tai pamiršti, bet kalboje užkoduota daug minčių, – kalba Marijus. – Matematika, aritmetika. Galaktika. Jei gyveni laiko bangomis, esi mistikas – mintantis tikais. Ir kai prisiminsime prigimtines žinias, suvoksime apie laiko bangas, kad gyvename gamtos ritmu, Mėnulio ritmu, išsivaduosime iš globalistų pinklių.“

M. Čekavičius išsitraukia tekstą su neregėtomis raidėmis – tai guodų, senasis mūsų raštas.

„Buvo naudojamos raidės-runos. Štai gavau ir prūsų giesmyną su jau neegzistuojančia prūsų kalba, – nenustygsta vietoje Marijus. – Tikiu pusiausvyros dėsniu. Kuo mažiau žinių, tuo labiau atsiranda poreikis žmonių bendruomenės, kuri skleidžia žinias. Puiku, kad mūsų kalboje išlikę daug terminų, žinių, senųjų pavadinimų.“

Žemaitis perskaitė ištrauką iš Karaliaučiuje parašytos knygos apie mūsų turtingą kraštą, kuriame visko užtenka.

Paklaustas, kokių tradicijų ir ritualų laikosi, neslėpia, kad visada mini lygiadienį, Rasos šventę Kelmės rajone, kur gyveno Vladas Putvinskis.

„Naujuosius metus miniu per pavasario lygiadienį, kai baigiasi maros, prasideda gajos pusmetis. Kitavieriai užvertė mus dirbtiniais pavadinimais. Net mūsų šventes. Rasas – Joninėmis, Vėlines padarė Visų šventųjų diena, Velykas – Kristaus gimimo diena, – teigia Marijus. – Gerbiu mūsų senčius, kurie į žodį įdėjo žinią. Kristus nuo žodžio „kristi“. Tai – nuopuolis. Nepavadino to pranašo Gėris, Kiltis, Džiaugsmis.“

Kas yra milžinai?

„Žmonijoje yra dvi santvarkos – tobula bendruomeninė ir dabar – vergovinė. Galime ją keisti mintimis, suvokiant prigimtines žinias, pasirenkant sveiką gyvenimo būdą, kuo mažiau išlaikant vergovės ugdytojus ir puoselėtojus“, – Marijus ant stalo padeda šiltų pupų, dešros, krienų.

Maistą, kokio neužaugina ar nepasigamina, jis perka tik iš kaimynų ar kitų ūkininkų.

Pagal specialybę jis – agronomas. Nuo 1998 m. savo žemėje augindamas daržoves, vaisius nenaudoja jokios chemijos. Už tai dėkingas Lietuvos žemės ūkio akademijos chemijos katedros vedėjai, mokslų daktarei a.a. Daliai Marijai Brazauskienei.

Laimę nešantys namų atributai / kauno.diena.lt

„Mariuk, ateik į ekologiją“, – ragino šviesaus atminimo dėstytoja. „Tuomet dar netikėjau, kad be chemijos galima kažką išauginti. O ji man sako, aš žinau, Mariuk, ką atima chemija iš žmogaus. Ir taip kalė tiesiai į dūšią…“ – prisimena Marijus. Pasak jo, pirklių, kurie valdo prekybos centrus, tikslas – tik pelnas, o tikrų ūkininkų – gerovė, noras, kad žmonės valgytų prigimtinį mūsų krašto maistą ir būtų sveiki.

„Taip, man irgi reikia pinigų – už elektrą, benziną, bet nedaug.  Mums nereikia tiek daug daiktų, prekių. Mums reikia bendrauti, dalytis meile – atbulai iš šaknies – laimė, – ragindamas vaišintis kalba M. Čekavičius. – Noriu atkurti milžinų žinias. Milžinas? Tai – ne didelis raumenų kalnas. Žinia žodyje. Milžinas – mylintis žinias!“

Esame kilminga tauta

Pagrindinė jo gyvenimo filosofija – harmonija su gamta. Ir Marijus ragina pradėti nuo savęs.

„Bendraukime tarpusavyje. Telefonas, internetas, feisbukas žmones nutolino, o ne suartino, – tiesą rėžia žemaitis. – Grįžkime prie dienos režimo. Naktį ilsėkimės, kelkimės prieš saulės patekėjimą, grįžkime prie gamtos, harmonijos, klasikinės, ekologinės mitybos. Pradžioje tokią mitybą įvesčiau kaip privalomą darželiuose, mokyklose, kariuomenėje.“

Lietuvoje – net 53 tūkst. valdininkų! Tarpukario metais tebuvo 4 tūkst., nors tuomet Lietuvoje gyveno apie 2,3 mln. žmonių.

„Dabar vargu ar 2 mln. dar čia gyvena, – atsidūsta Lietuvos patriotas. – Valdininkus reikia naikinti kaip askarides. Česnaku! Atkūrus nepriklausomybę, iškart įvyko perversmas. Bolševikiniai užkratai liko valdžioje. Jiems nesvarbu, kam tarnauti – Briuseliui ar maskoliams.“

Marijus su nostalgija rodo senas, nespalvotas, tačiau vis dar kokybiškas savo artimųjų nuotraukas. Šyptelėja prisiminęs, kad šioje troboje gyveno ir ubagų karalius Vytautas Šustauskas. Marijus sėdėjo su juo prie vieno stalo, kai dar buvo vaikis.

V.Šustausko tėvai į lagerį ištremtai Marijaus mamai siuntė maisto. Dar likęs jos laiškas, kur mama dėkojo už skanius taukus.

„O dabar ar kas nors valgytų taukus? – liūdnokai šyptelėja. – Esame ES donorai. Žmonės vejami, nes žmogiškieji ištekliai patys vertingiausi. Jiems reikia, kad mes tik vergautume, pirktume, mokėtume mokesčius ir mirtume.“

Atsisveikindamas ištiesia kairę, širdies pusės, ranką ir čiumpa už peties, paragindamas kaire čiupti jo ranką. Taip atsisveikindavo skitai, samogetai.

Po akimirkos, lydėdamas iš savo žemės, prisimena mamos žodžius.

„Savo gimtinės, savo Skruzdėlynės, neišmainyčiau į visą pasaulio auksą, – kartoja M. Čekavičius mamos žodžius. – Vertinkime ir mylėkime savo žemę. Prisiminkime prigimtines žinias. Esame kilminga ir garbinga tauta. Laikas pabusti.“

 

Kvietimas: Žinau, kodėl esu laisvas

Vilniaus savivaldybės administracijai besipriešinant, sostinės gyventojai savo iniciatyva imasi pagerbti Lietuvos valstybės kūrėjų atminimą. Kviečiame į patriotinę tautininkų ir tautinio jaunimo eiseną su deglais Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, kuri prasidės 18 val. nuo Aušros vartų.

Taigi, keliame sau nuotaiką ruošdamiesi švęsti

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis:
„Taigi, pakartotinai iš Vilniaus savivaldybės renginių komisijos (02/14), kuriai pirmininkavo administracijos direktorius Povilas Poderskis. Sugaišus bent 40 minučių įvairių variantų atviroms diskusijoms, anot jo „savivaldybė nemato šiam renginiui vietos Vasario 16 dieną ir lieka prie savo ankstesnio nederinimo, arba 22.30 pradėti“. Atsiranda koncertas filharmonijoje 19.00, į kurį reikia lankytojams nekliudomai pakliūti kažkodėl nuo 17.30 (!). Kažkur gali važiuoti D.Tuskas. Uždarys ekranais Pilies gt. ir t.t.

(daugiau…)

Tautos vienijimo sąšauka 06.07.

Medvėgalio piliakalnio kompleksas Žemaitijoje

TAUTOS VIENIJIMO SĄŠAUKA

„PILIAKALNIŲ ŠVIESA“

Lietuvos atkūrimo 100-mečio  garbei

Švęsdami valstybės atkūrimo paminėjimui, uždekime ugnies žiburius Tautos didžiavyrių atminimui,kad jų šviesoje pasijustume vieningi beesą, stiprybę iš praeities besisemią, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu pasiryžę Tėvynę Lietuvą stiprinti, kad neišsivaikščiotume iš jos, o visi ir visada jon sugrįžtume – vieningi ir meilės vieni kitiems kupini. Nes Tėvynė – tai mes patys, mūsų vienybė. Tegul piliakalnių ugnys „atveria mūsų akis šviesop, širdis Dievop“. Tegul būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga ir tvirta“.

Valstybės dieną, liepos 6 d. 21 val., vienu metu su viso pasaulio lietuviais, kiekvienas, kur tik galime, uždekime aukurus ir fakelus ant Tautos dvasios kalnų, o visi kartu – vienybės žiburių grandinę nuo Birutės kalno prie Baltijos jūros iki Aukštojo kalno prie Medininkų pilies.

 

Kviečiame visus dalyvauti!

Informacija:  LPD tel.  8 665 27332

Daugiau sužinosite svetainėse: www.lpd.lt, www.tautininkai.lt, www.llks.lt