Naujienos

Šventa Lietuvos žemė – mūsų maitintoja

2018.12.14

Esu Danutė Jasilionienė –  Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė, fizikos mokytoja, verslininkė, tausojančios žemdirbystės skleidėja Lietuvoje. Iki Lietuvos Žemės Referendumo politikoje nedalyvavau, buvau aktyvi stebėtoja. Buvau šio Referendumo iniciatyvinės grupės narė, metus laiko skyriau šiam svarbiam Lietuvai ir jos žmonėms darbui. Gerbiu savo protėvių papročius ir tradicijas, todėl įsiliejau į šią organizaciją, kuri skelbia, kad svarbiausius klausimus Tauta turi spręsti pati. Per 18 metų darbo žemės ūkyje pažinau visą Lietuvą nuo pajūrio iki Baltarusijos sienos, mačiau Lietuvos ūkių griuvimą, naikinimą ir naujų ūkių kūrimą. Praradome daugiau kaip 1 000 000 Lietuvos gyventojų, pramonę, Lietuviškus bankus, susisiekimo paslaugų dalį, prarandame švietimo, kultūros tautiškumą, naikinamas žmonių socialinis orumas, šeimos vertybės. Žemės klausimas yra viena iš didžiausių valstybės problemų, todėl kviečiu susipažinti su mano straipsniu, kuris buvo parašytas po Žemės Referendumo įkūrėjo a.a. Pranciškaus Šliužo tragiškos mirties, prieš pat žemės pardavimo įstatymo pakeitimą. Šį straipsnį paskelbė ,,Laivas laikraštis“ ir ,,Mokslo Lietuva“. Tuo pat metu asmeniškai nusiunčiau laiškus visiems Lietuvos Respublikos Seimo nariams primindama Seimo nario priesaiką ir tai, kad jie, pasirašydami po šiuo įstatymu yra Tėvynės išdavikai. Tačiau niekas jų jau negalėjo sulaikyti nuo išdavystės.

Turime burtis į vieną stiprią Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungą, kuri apjungs mus nelengvoje kovoje dėl Lietuvos ir Lietuvių išlikimo ir suklestėjimo. 2018 m. gruodžio 15 d. Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos Suvažiavime sieksiu būti išrinkta į Sąjungos Pirmininkės pareigas, nes tikiu, kad galiu suburti didelį patriotiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių ratą ir sustiprinti augančias mūsų gretas.

Tautos jėga – Vienybėje! Už Lietuvą Lietuvoje!

***

LR Seimas ruošiasi panaikinti saugiklius, kurie trukdė ES piliečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje

Danutė Jasilionienė

(straipsnis pirmą kartą paskelbtas tinklaraštyje www.laisvaslaikrastis.lt 2017.11.14)

Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo pateikti 64622 pareiškimai  žemės ūkio  paskirties žemės pardavimui, iš jų tik 2 buvo užsienio piliečiai, ne LR piliečių sutuoktiniai. Šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba pasitikėjimo teise valdo 1,05 mln. hektarų LR valstybinės žemės. Vadinasi, toks respublikos plotas dar yra neprivatizuotas – nenupirktas privačių asmenų. Paskaičiuokime – jeigu visa tai parduoti pačia minimaliausia šiandienos rinkos kaina – 4000 eurų už 1 hektarą, gauname nei daug nei mažai – 4 200 000 000 Eur (4,2 milijardo eurų). Tik 1 nuošimtis šios sumos yra 42 000 000 eurų.

Dar truputis matematikos. Lietuvos respublikos dabartinis plotas yra 65 200 kv. km. Tai yra 6,52 mln.  ha plotas. Jeigu 1 ha parduoti minimalia 4000 eurų kaina, vadinasi Lietuvos teritorija kainuoja – 26 080 000 000 eurų (26,08 milijardo eurų). O bauda už nesutikimą parduoti žemę – 644 000 eurų ir dar mistinis kvietimas įstoti į EBPO. Vėl gi kyla klausimas, kaip kažkokios EBPO įtaka ir veiksmai gali būti aukštesni ir reikšmingesni už bendrus vieningus ES veiksmus. Kaip minima Aiškinamąjame rašte, saugiklių panaikinimas –  t.y. ,,teisinio reguliavimo poveikio rezultatai … turės teigiamos įtakos Lietuvos biudžetui (t.y. nemokėsime 644 000 eurų baudos, kuri vienam gyventojui būtų apie 0,3 euro, o parduosime savo valstybės teritoriją už 26 080 000 000 eurų) ir bus išlaikytas teigiamas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje“. Ar ne per brangiai kainuoja toks labai sunkiai apčiuopiamas ir pamatuojamas matas – ,,įvaizdis“ ir tai, kad ,,ore  pakibusi galimybė įstoti į įtakingą Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO)“, į kurią kvietimo TIKIMASI (o ne bus įtraukiama) sulaukti 2019 metais. Vadinasi, pati LR Vyriausybė ir Seimas pripažįsta, kad iki šiol mes su ES nei bendradarbiavome, nei plėtėmės. Mus gal pakvies, o gal ir ne. Kyla klausimas,  koks gi yra Lietuvos Respublikos statusas ES šiandien? Jau praėjo 12 metų būnant nare.

Kodėl keičiamas įstatymas? Kaip rašoma LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo projekto aiškinamąjame rašte ,,jis (pakeitimo projektas) ruošiamas  siekiant nutraukti 2015 m. kovo 26 d.  ES Komisijos pradėtą ES teisės pažeidimo procedūrą Nr. 2015/2021 dėl šiuo metu galiojančių nuostatų, nustatančių profesinių įgūdžių ir kompetencijos reikalavimus privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijėjams, nesuderinamumo su ES įsisteigimo ir laisvo kapitalo judėjimo principais“. Klausimas – kada valstybės teritorijos žemė tapo laisvai judančiu kapitalu?

Įsidėmėkite, kas tai atlieka –  Atsakingi asmenys – LR Vyriausybė (2015 m. kovo 18 d. Pavedimas Nr. 13-801), rengėja LR Žemės Ūkio ministerija – Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius Algirdas Sereika, tel. 8 5 2391338, Žemės teisės skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė, tel. 8 5 2391346, vyriausioji specialistė Vaida Dumčiūtė, tel. 8 5 2391348. Visą šią procedūrą ruošiasi pabaigti dabartinis Seimas ir Vyriausybė.

Kaip gudriai suregztas naujasis įstatymas? Jame visiškai išmesta bendruomeninių organizacijų įtaka ir 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, susiję su 3 metų  žemės ūkio veikla, vykdyta Lietuvos Respublikoje;  pajamomis, gautomis iš žemės ūkio veiklos Lietuvos Rrespublikoje; kurie buvo taikomi ne pirmumo teise įsigyjantiems žemę asmenims.

1 Pasikeitimas. Terminas ASMUO. Keičiant įstatymą jame atsiranda juridinis terminas ASMUO. Vėlgi cituoju aukščiau paminėtą naujojo įstatymo priedą dokumentą Nr. 2 ,,Be to, remiantis laisvo kapitalo judėjimo ir įsteigimo laisvės principais tiek Lietuvos, tiek užsienio subjektui (tas kuris atitinka Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės (jau atsiranda ir transatlantinė – kas tai – USA, Kanada, Izraelis – kas tame telpa? Kuri ES valstybė yra už Atlanto?) integracijos kriterijus pagal LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnį) neturi būti visiškai užkertamas kelias įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, jeigu jis žemės pirkimo momentu neatitinka valstybės narės įtvirtintų reikalavimų, nes šią teisę ASMENIMS garantuoja ES teisė.“ Taigi, nekaltai skambantis juridinis terminas ASMUO – reiškia ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir bet kurios Europos Sąjungos valstybės ar net kažkokį neaiškų transatlantinį pilietį.

2 Pasikeitimas. 1 str. 1 dalis – atsiranda terminas ,,žemės konsolidacija“. Kas tai yra? Rengiamas projektas, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip 5 sklypai, esantys vienoje ar keliose kadastro vietovėse, kurių bendras plotas turi būti ne mažesnis kaip 100 ha. DYDŽIUI MAKSIMALIŲ APRIBOJIMŲ NĖRA. Šių sklypų tarpuose atsiradusi valstybinė žemė parduodama ir prijuniama į bendrą plotą. Po konsolidacijos keičiasi sklypo savininko statusas, kur ,,konsolidacija“ tampa kaip ir jo (nario) sklypo bendrasavininku.

Dokumente Nr.2 kalbama, kad ,,jeigu būtų netrukdoma …konsolidacijos sutarčių sudarymui, būtų nebeužkertamas kelias didesnius žemės plotus valdantiems savininkams dalyvauti žemės konsolidacijos procese. Šiandien asmenys, kurie valdo daugiau kaip 500 ha, apskritai negali dalyvauti žemės konsolidacijoje…“. Komentaras – o kas bus, kai tas asmuo bus Europos Sąjungos pilietis ir galės įstatymiškai ,,konsoliduoti,, pvz. 100 000 ha Lietuvos Respublikos teritorijos, tame tarpe ir šiuo metu dar valstybinės žemės? Šiame dokumente, taip pat norima ,,neapsunkinti verslo vykdymo sąlygų susijusiems asmenis (kurie bendrai nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 ha), jeigu vieno asmens turtas (šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemė) būtų perleidžiamas kitam susijusiam asmeniui“. Komentaras – vadinasi, kas iki šiol svetimomis pavardėmis buvo susipirkę didžiulius ūkius ramia sąžine galės juos ,,nusipirkti“ iš susijusių asmenų – t.y. iš fiktyvių savininkų ir pagaliau atvirai valdyti savo turtus, o po to gal į ,,konsolidaciją,, perleisti ASMENIUI iš ES. Apskritai, kalbama apie tai, kad ,,galiojančio Įstatymo nuostatos būtų netaikomos sudarant žemės konsolidacijos sutartis.“ Vadinasi, ruošiama, kad niekas netrukdytų neribotam plotų stambinimui, kurių savininkai gali būti ir ne LR pilietybę turintys ir ne pagal LR įstatymus gyvenantys asmenys. Dar vienas povandeninis ledkalnis konsolidacijoje yra tai, kad ,,sklypus gali pirkti be kvalifikacinių reikalavimų, be 5 metų žemės ūkio veiklos užtikrinimo po tokio pirkimo“.

3 Pasikeitimas. Pirmumo teise galintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę lieka reikalavimas turėti registruotą ūkį fiziniams asmenims, o juridiniams asmenims – 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Tačiau nėra aiškumo – kokioje teritorijoje – Europos Sąjungos valstybėje turi būti registruotas ūkis ir kur gautos pajamos.

4 Pasikeitimas. Šiuo įstatymu, Dokumentas Nr. 1, bus leidžiama savivaldybėms disponuoti valstybine žeme, esančia savivaldybių ribose, taip pat įgyvendinti žemės tvarkymo bei administravimo politiką vietiniu lygmeniu. Jeigu tai bus daroma atsižvelgiant į žmonių poreikius – gal ir gerai, tačiau žinome, kad savivaldybių valdymas seniai padalintas tarp partijų ir klanų, kyla abejonių ar žemė bus naudojama skaidriai.

Tiek trumpai apie galimus pokyčius Lietuvoje.

Senosios ES narės šalys yra įsivedusios daugybę saugiklių – gyventi 5 metus toje šalyje, mokėti kalbą, turėti žemės ūkio šakos išsilavinimą, nekenkti  bendruomenei, aplinkai ir t.t. Dabar šios senbuvės, pamiršę paminėti kaip tvarkosi savo kieme, nori kitur įvesti betvarkę. Jeigu ES teisiniuose reglamentuose kalbama, kad yra bendra įstatymų sistema, vadinasi,  įstatymai kažkuriuo klausimu turėtų būti vienodi visoje ES ir visose jos valstybėse. Gal nuo to ir reikėtų pradėti, kalbant Europos Sąjungos Parlamente. Saugikliai ir reikalavimai turi būti apibrėžti sukonkretintais reikalavimais ir rėmais.

Vokietija – laisvai be apribojimų parduodama nuo 0,15 iki 2,0 ha žemės, ir tai skirtingai – pvz, Sare regione tik 0,15 ha; Saksonijoje 0,5 ha; Bavarijoje- 2,0 ha. Pardavimas ribojamas dėl konsolidacijos, spekuliacijos, esant neefektyviam žemės paskirstymui, nesutinkant kaimynystėje esantiems savininkams, griežtai tikrinamas pats sandorio skaidrumas. Tai valstybė, kuri daro didžiausią įtaką ES

Lenkija – parduodamas  plotas negali viršyti 300 ha, savininkas privalo turėti atitinkamą išsimokslinimą žemės ūkio srityje, ne Lenkijos piliečiams – NEPARDUODAMA.

Prancūzija – remia jaunus ūkininkus, riboja ūkių plotų didininmą, prižiūri rinkos skaidrumą. Žemės pardavimą prižiūri SAFER institucija, kurios tikslas – palaikyti ūkininkų, ypač jaunųjų įsikūrimą, riboti ūkių didėjimą. Įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę leidimas pirkti išduodamas, kai pirkėjas turi žemės ūkio išsimokslinimą ir ūkininkavimo patirtį.

Švedija – žemės savininkai turi gyventi toje žemėje.

ES 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendime Ospelt, C- 452/01, 1984 m. lapkričio 6 d. Sprendime Fearon, C-182/83 rašoma, kad iš esmės pagal  ES teisę valstybė narė gali pasirinkti taikyti tokias priemones, kaip pirmumo teisės įtvirtinimas, reikalavimų po žemės įsigijimo taikymas, tol kol ji visiškai neužkerta kelio į žemės disponavimo rinką. Atsižvelgdama į ES patirtį ir galiojančius įstatymus, Lietuvos Respublika taip pat turėtų drąsiai taikyti priemones lemiančias  šaliai naudingą žemės ūkio žemės pardavimą ir panaudojimą.

Remiantis pasaulio tautų praktika, valstybė, tauta, pardavusi savo žemes, labai  greitai išnyksta. Prisiminkime Amerikos žemyno tauteles, Palestiną, Ukrainos dalies pardavimą po TSRS suskilimo.  Amerikoje iš 60 000 000 indėnų šiuo metu liko 800 000, Palestiniečiai turi apie 10 proc. savo žemių ir yra naikinami savo pačių žemėje, Ukrainoje vyksta karas.

LR piliečiai dalyvauti tiesiogiai įstatymų leidime gali tik referendumų ar peticijų pagalba. Šiuo metu yra paskelbtos kelios piliečių iniciatyvos, kuriomis siekiama apsaugoti LR plotų pardavimą.

Norėdami pasirašyti už Lietuvos žemės saugiklių išsaugojimą, žemiau nurodytoje svetainėje užeikite į nuorodą ,,Pasirašyk peticiją 2017“, užpildykite laukelius, išsaugokite savo kompiuteryje ir atsiųskite kaip dokumentą adesu pasirasyk2017@gmail.com , tada Jūsų nuomonė bus teisingai išreikšta.

www.zemesvardu.lt   Pasirašyk peticiją 2017

Žemės Referendumo iniciatyvinės grupės narė Danutė Jasilionienė

 

Dokumentas Nr. 1. Žemės įstatymoNr. I-446 2,7,8,9,10,12,13,22,23,31,32,45,46,47,48 straipsnių pakeitimo įstatymo projekts (Nr. XIIIP-401(2)).

Dokumentas Nr.2. Žemės ūkio paskirtoes žemės įsigijomo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas(Nr. XIIP- 1902(3))

Dokumentas Nr. 3. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo  įstatymas Nr. IX-1314 , 2014 m. balandžio 24 d.

Dokumentas Nr. 4. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo  įstatymas Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymas 2017 m.

 

2018.10.28 vyks LTRS konferencija

Jau šį sekmadienį, spalio 28 d., Vilniuje, Karininkų ramovėje, Pamėnkalnio g. 13, vyks atvira sąjungos Konferencija skirta busimų rinkimų strategijai suformuoti ir veiksmų planui aptarti, pažymint Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo XXX-metį. Paraleliai vyks sąjungos Tarybos posėdis.
Dalyvavimas Konferencijoje yra atviras, dalyvių registracija nuo 11.00 val., konferencijos pradžia 12.00 val., numatoma pabaiga 17.00 val.

Raginu į konferenciją kviesti ne vien tik sąjungos narius, bet ir mūsų bičiulius.
https://www.facebook.com/ events/276973559818569/

 

Pirmininkas

Sakalas Gorodeckis

Tautos jėga – vienybėje!

2018.12.15 vyks LTRS ataskaitinis rinkiminis suvažiavimas

Sveiki sąjungos nariai,

Tarybos sprendimu 2018 gruodžio 15 dieną, šeštadienį, Kaune, yra šaukiamas Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos rinkiminis-ataskaitinis suvažiavimas.

Suvažiavimo vieta  – Kauno doko salė, Jonavos gatvė 7, Kaunas

Registracija – nuo 10.30.

Suvažiavimo pradžia – 11.30, tikėtina pabaiga iki 17.00

Suvažiavime su balso teise dalyvauja:

Sąjungos Tarybos ir Valdybos nariai, Etikos ir procedūrų bei  Kontrolės komisijų nariai, skyrių, frakcijų ir sekcijų  išrinkti delegatai. Prašome sekti savo skyrių susirinkimų informaciją dėl jų laiko ir datos, kuriuose būtų keliami kandidatai ir renkami delegatai.

Dienotvarkė:

1. Darbotvarkės, reglamento, prezidiumo (pirmininkų ir sekretorių) tvirtinimas.

2. Mandatų, balsų skaičiavimo komisijų tvirtinimas.

3. Pirmininko, Tarybos, Valdybos (vicepirmininkų, iždininko), Etikos ir procedūrų  komisijos, Kontrolės komisijos veiklos ataskaitos.

4. Mandatų komisijos pranešimas.

5. Diskusijos  dėl veikos ataskaitų.

6. Tarybos rinkimai.

Pertrauka

7. Kandidatų į pirmininkus prisistatymai.

8. Pirmininko rinkimai.

9. Vicepirmininkų tvirtinimas.

10. Etikos ir procedūrų, kontrolės komisijų narių rinkimai.

11. Diskusijos dėl dalyvavimo rinkimuose strategijos ir taktikos.

 

Pagarbiai,

Sakalas Gorodeckis

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas

https://www.facebook.com/events/1131514863678029/

 

Arvydas Juozaitis. Apie tautininkus ir lietuvybę

Tautinis sambūris su A. Juozaičiu 2018.08.18

ARVYDAS JUOZAITIS. ŠTAI TOKS REIKALAS, sesės, broliai, lietuviai ir ne vien.
Kai šių dienų paklydęs ir samdytas protas taria TAUTININKŲ vardą su pagieža, kai jų atžvilgiu mėto visokiausius prakeiksmus „parsidavimu svetimiems“, tai ne kas kiti daro, o sąmokslo teorijų ir blogos valios atstovai. Tiesą sakant, jie liepia neužmiršti ir liaudies išminties, kuri sako: kai žmogus ima šaukti: „Gaudykite vagį!“, o pats neša kudašių iš turgaus, aišku, kas vagis.

Dar pagalvojau: bjaurastį tautininkų adresu taria nesveikas (politinis) pavydas, matantis, kad „atstovavimas laisvei ir tautai“ galutinai išslydo iš konservatoriškų rankų.

Pagaliau juk aišku: nūdienos tautininkai atkūrė A.Smetonos partiją-sąjungą. O ką galima prikišti A.Smetonai? Taip, demokratijos Seime pabaigą, taip, valstybės saulėlydžio valandos silpnybę. Bet dėl lietuvybės – nieko. O būtent lietuvybė tapo mūsų stuburu, ji ir II Pasaulinio karo metu, ir vėliau išvedė mus į šios dienos laisvę…

Dabar lietuvybė yra vienintelis mūsų teisumas prieš pasaulį. Kalbame ir rašome lietuviškai, ir mūsų kalba VALSTYBĖS – SIENOS.

2018.08.18 Tautinio sąskrydžio nutarimai

Savaitgalį vykusiame Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „LIETUVA YRA ČIA“, nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Spalio pabaigoje numatyta surengti sąjungos suvažiavimą ir inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Rugpjūčio 18-19 dieną į Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotą tautinių jėgų sąskrydį  „LIETUVA YRA ČIA“ prie Lūkšto ež., Varnių sen. Telšių raj., susirinko ne tik partijos atstovai iš Lietuvos skyrių, bet ir kitų politinių bei visuomeninių grupių atstovai. Sąskrydžio atidaryme susirinkusiuosius sveikino sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis, buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila, buvęs Seimo narys, Biržų meras ir sąjungos vicepirmininkas Valdemaras Valkiūnas, rašytojas ir filosofas dr. Arvydas Juozaitis, Moterų lygos prezidentė prof. Ona Voverienė, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas ir sąjungos vicepirmininkas Juozas Dingelis, sąjungos vicepirmininkas dr. Gediminas Navaitis, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas Eligijus Dzežulskis-Duonys, jos atstovas Antanas Baranauskas.

Pirmininkas Sakalas Gorodeckis dėkojo atvykusiems ir sveikindamas sąskrydžio dalyvius sakė: „Lietuvių vienybė yra dažniausiai  tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą. Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai.“

Arvydas Juozaitis

A. Juozaitis kalbėjo apie grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais gausiais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą, stiprinant nacionalinę valstybę. G. Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais. Prof. Ona Voverienė atkreipė dėmesį į politinės sistemos krizę ir patriotiniam sąjūdžiui tenkančią vis didesnę atsakomybę. Krikščioniškosios demokratijos partijos atstovai pasisakė apie būtinybę į bendrą sąjūdį telktis visoms vertybinėms politinėms organizacijoms.

Prieš kultūrinę ir pramoginę sąskrydžio dalį vyko turiningos diskusijos Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. A. Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Jas sąskrydžio dalyviams plačiau pristatė ir į kilusius klausimus atsakė pats A. Juozaitis. Diskusijose buvo pabrėžiami nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityje, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą sugrįžti į viešąją politiką. Teikė įvairius siūlymus ir kritines pastabas dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.

Diskusijų dalyviai aptarė sąjungos ir pagrindines jos idėjas palaikančių tautiškų patriotinių jėgų bendros strategijos galimybes. Pritarta nuomonei, kad tokios galimybės atsiveria pirmiausia artėjančiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose. Diskutavo apie referendumo dėl daugybinės pilietybės įteisinimo kampaniją, apžvelgė tautinių jėgų politinę padėtį Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Diskusijoje kalbėjo: dr. A. Juozaitis, prof. O. Voverienė, prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Gediminas Navaitis, Algis Avižienis, G. Songaila,  advokatas Jonas Ivoška,  E. Dzežulskis-Duonys, Gintaras Jonas Aleknavičius ir kiti. Referendumo klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.

A. Juozaitis kalbėdamas apie artėjančius Prezidento rinkimus dėkojo jį kandidatuoti paraginusiems Lietuvos šviesuomenės atstovams, taip pat konkrečią talką siūlantiems Sąskydžio dalyviams, ir sakė, kad apie galutinį savo sprendimą jis viešai paskelbsiąs rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė, neabejojantis, jog apsisprendus dalyvauti prezidentinėje rinkiminėje kampanijoje jis būtų labiausiai  puolamas visų politinio elito kandidatų. „Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.

Pirmąją sąskrydžio dieną sąskrydžio dalyviai išklausė tapytojo Virginijaus Kašinsko paskaitos „Lietuvių tauta ir tradicijos“, dainavo drauge su folklorinio klubo „Raskila“ nariais. Pavakaryje norintys dalyvavo sporto varžybose, mėgavosi maudynėmis bei vakarine koncertine programa.

Rugpjūčio 19 d., sekmadienį, vyko LTRS tarybos posėdis. Buvo aptartos ir apibendrintos sąskrydyje vykusių diskusijų išvados. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį.

Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. Jos ištakos siekia „Varpo“ laikraščio leidėjų grupę veikusią XIX a. pabaigoje. 1916-1917 m. buvo įkurta Tautos pažangos partiją, kuri 1924 m. rugpjūčio 17-19 d. vykusioje konferencijoje, susivienijusi su Lietuvos žemdirbių sąjunga ir tapo Lietuvių tautininkų sąjunga. Pirmuoju LTS vadovu buvo išrinktas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius (1924-1925). 1925–1926 m. LTS pirmininku buvo Antanas Smetona. Po 1926 m. perversmo LTS vadovui vėl tapus šalies prezidentu LTS kartu su krikščionimis demokratais suformavo vyriausybę. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, tautininkų partija buvo uždrausta, o jos žymesni nariai represuoti.

LTS buvo atkurta dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę 1989 m. kovo 14 d., o 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos narių sąjūdininkų grupė susibūrė į Tautininkų frakciją. 1990 m. LTS pirmininku buvo išrinktas Antano Smetonos brolio Igno anūkas – Rimantas Smetona.

2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos –LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.

Šiuo metu sąjunga vienija virš 3,5 tūkstančio narių.

Daugiau informacijos:

Sakalas GORODECKIS
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas
8-698 78271
sakalas.gorodeckis@gmail.com

Arūnas EIGIRDAS
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos atsakingasis sekretorius
8-686 18693
arunas.eigirdas @gmail.com

Netekome didžio Lietuvos patrioto – Gintaro Šležo

Gintaras Šležas 1964.07.26 – 2018.08.05

2018 m. rugpjūčio 6 d. mus pasiekė skaudi žinia – netikėtai sekmadienį į Anapilį iškeliavo Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos tarybos  narys Gintaras Šležas, taip pat ėjęs Vakarų Aukštaitijos krašto sueigos ir Pasvalio skyriaus pirmininkų pareigas.

Netekome didžio Lietuvos patrioto ir gynėjo – žmogaus, kuris savo gyvenimu liudijo meilę Lietuvai, nuolat kovojo už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.

Užjaučiame šeimos narius, bendražygius, bendradarbius ir visus bičiulius dėl skaudžios netekties.

Velionio kūnas bus pašarvotas rugpjūčio 8 d., trečiadienį nuo 16 val. laidojimo namuose Pasvalyje, Stoties g.13.
Mišios vyks ketvirtadienį 8.00 val. ryte Pasvalio bažnyčioje. Palydėjimas į paskutinę kelionę iš laidojimo namų prasidės 12.00 val. Vėlionis bus palaidotas Daujėnų kaimo kapinėse, Pasvalio rajone.

Gintaras Šležas buvo nuoširdus Lietuvos patriotas, prie Tautininkų sąjungos prisijungęs ne tuščių kalbų, o realių darbų Lietuvai įkarštyje – Lietuvos Žemės referendumo organizavimo pradžioje 2013m., kai tautininkai buvo viena iš pagrindinių organizuotų parašų rinkimo jėgų referendume. Ne tik pats aktyviai rinko parašus, tačiau ir organizavo vietinių parašų rinkėjų komandą Pasvalio krašte, prisidėjo prie organizacinių darbų Žemės referendume. Dėl savo gebėjimų bendrauti su žmonėmis, pritraukti juos prie veiklos, puikių organizacinių savybių greitai tapo įvertintas ir tapo Pasvalio skyriaus pirmininku ir Tautininkų sąjungos tarybos nariu. Aktyviai prisidėjo prie parašų dėl Lietuvių kalbos kaip valstybinės išsaugojimo rinkimo ir tapo Pasvalio krašto „TALKOS už Lietuvos valstybinę kalbą“ koordinatoriumi. Gintaras visada stovėjo teisybės ir sąžinės pusėje – nesvarbu, kokia tai buvo asmeninė kaina. Nuolat išgyveno ir jaudinosi dėl sudėtingų Pasvalio krašto ir visos Lietuvos reikalų. Įdėjo daug pastangų stiprindamas Lietuvos tautinį sąjūdį ir dirbdamas prie dviejų Lietuvos politinių jėgų – Lietuvių tautininkų sąjungos ir Respublikonų partijos – susijungimo į vieną sąjungą, kas padidino ne tik narių skaičių, tačiau ir išplėtė sąjungos geografinę aprėptį bei žinomų žmonių pritraukimą prie Tautinio fronto. Gintaras mėgo bendrauti su visais Lietuviais – tiek su jaunimu, tiek su vyresniais, tiek su senoliais – su visais rasdavo bendrą kalbą, turėjo puikų humoro jausmą ir gerą nuovoką įvairiose situacijose. Aktyviai domėjosi istorija – plačiai skleidė Lietuvos istorijos žinias interneto platybėse socialiniuose tinkluose, kėlė svarbius Lietuvai klausimus, siūlė įžvalgius sprendimo būdus. Pasižymėjo griežtu būdu ir pastovumu – ypač Lietuvos nepriklausomybės bei tautinių vertybių išlaikymo bei gynimo srityje. Gintaras buvo veiklus tautinių patriotinių eitynių „LIETUVA – LIETUVIAMS“ organizatorius ir dalyvis.

Iš Gintaro gyvenimo:

Mokėsi fotografijos specialybės Vilniuje ir dirbo Pasvalyje fotografu iki 1990 m.

Vilniaus pedogoniniame universitete įgijo Istorijos mokytojo profesiją 2007 m.

Pasvalio miesto tarybos narys 1990-1995 m.

Buvo aktyvus Sąjūdžio judėjimo Pasvalio grupės narys

Lietuvos kariuomenės savanoris atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m.

Lietuvos respublikos Seimo gynėjas 1991 m. sausio mėn.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. pradėjo dirbti Nepriklausomos Lietuvos respublikos muitinėje ir saugojo Lietuvos šiaurinę sieną. Ne kartą teko susidurti su Sovietų sąjungos OMON kovinės grupės grėsme. Negailėdamas savęs garbingai dirbo Lietuvos respublikai Lietuvos muitinėje iki 2006 m., kol įgyvendinant Europos sąjungos direktyvas buvo atleistas iš darbo dėl techninės smulkmenos – tuo metu dar nebuvo spėjęs pabaigti aukštojo mokslo studijų, nors tuo metu intensyviai studijavo Istoriją neakivaizdiniu būdu Lietuvos pedagoginiame universitete.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, suorganizavo ir įkūrė pirmąją sienos užkardą Saločiuose su sargybos nameliu.

Nuo 2007 iki 2017 m. dirbo Pasvalio įmonėje UAB Ustukių malūnas direktoriaus pavaduotoju komercijai

Žmona ilgametė Pasvalio miesto medicinos darbuotoja Sandra Šležienė, turėjo dvi pilnamets dukreles – Gabrielę ir Izabelę.

Liūdime netikėtai mus apleidusio draugo, bičiulio, bendražygio, vyro, tėvo ir nuoširdaus Lietuvos patrioto. Gintarai, Tavo gyvenimas ir darbai mums visada primins, kad Lietuva – vienintelė mūsų Tėvynė ir kad dėl jos verta gyventi, kurti ir mirti.

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos bendražygiai

 

Gediminas Navaitis. Testas kandidatams

Gediminas Navaitis, www.delfi.lt

Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai, ką daryti su Lietuvos valstybe?

Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“ Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia, kas joje gyvens, o stipri ES nurodys, kiek ir ko priimti.

,,Šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas .“ (Gediminas Navaitis)

Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančiosios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, verta suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to, ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino, kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas. Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės, ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.

Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau daugiau kaip penktadalis jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.

Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką, valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus. Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse, auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius.

,,Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.“ (Gediminas Navaitis)

Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje. Vidurinei klasei kartkartėmis numetamos kelios dešimtys eurų (kaip, pavyzdžiui, atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai, pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą, net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.

Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli. Ekonomistas T. Pikety rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone, toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.

Iš viso, kas pasakyta, išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.

,,Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus.“ (Gediminas Navaitis)

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą. Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams. Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu, ar už nacionalinę XXI a valstybę?“

Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gediminas-navaitis-testas-kandidatams.d?id=78599759#cxrecs_s

 

 

Inga Baranauskienė – „Be Durbės nebūtų Žalgirio“

Inga Baranauskienė

„Iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos“, – sakė istorikė, viduramžių epochos tyrinėtoja, rašytoja, publicistė Inga Baranauskienė, paklausta apie Durbės mūšio reikšmę.

Žemaičių visuomeninės organizacijos jau kelinti metai liepos 13-ąją kviečia minėti pergalę Durbės mūšyje. Ar, Jūsų manymu, tokiai šventei reikėtų didesnio masto, galbūt valstybinio dėmesio?

Žemaičių pergalė Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d. – iš tikrųjų vienas reikšmingiausių įvykių ir pačių žemaičių, ir visos Lietuvos istorijoje. Be Durbės nebūtų buvę Žalgirio. Jeigu Mindaugo 1253 m. liepos donacija būtų buvusi realizuota, jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos, o ši ilgainiui tikrai būtų radusi būdą aneksuoti iki Aukštaitijos sumažėjusią Mindaugo karalystę. Juk dar Durbės mūšio išvakarėse kryžiuočiai išsirūpino ar suklastojo raštą, pagal kurį, Mindaugui mirus be įpėdinių, Lietuva turėjo atitekti jiems.

Durbės mūšis, kuriame 4 tūkst. žemaičių stojo prieš mažiausiai du kartus didesnę Vokiečių ordino kariuomenę, leido atnaujinti ir perspektyvoje laimėti faktiškai jau pralaimėtą karą. Kilo sukilimai Kurše, Prūsijoje, – žemaičių ryžto įkvėpti žiemgaliai buvo sukilę jau anksčiau. Daugumą šių sukilimų Vokiečių ordinui ilgainiui pavyko nuslopinti, tačiau iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo „vasaros sostinę“ Palangą ir visą dounininkų kraštą, – tai prie žemaičių mūšio įkarštyje prisijungusių ir vėlesnį Vokiečių ordino spaudimą atlaikiusių kuršių žemės. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Iš dalies su Durbės mūšiu susijusi ir pietininės Žiemgalos – Joniškio, Žagarės, Pasvalio – integracija į Lietuvą.

Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Taigi Durbės mūšio reikšmę sunku pervertinti. 2014 m. jo diena – Liepos 13-oji – pagaliau buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Vis dėlto akivaizdu, kad valstybės dėmesio jai vis dar trūksta, todėl įvairios visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų iniciatyvos, kuriomis siekiama priminti visuomenei šios datos svarbą, yra visokeriopai sveikintinos.

Žalgirio mūšį siejame su Vytautu, o kuris kunigaikštis vedė pulkus į Durbės mūšį? Žemaitis, lietuvis, kuršis?

Likimo ironija, bet taip jau susiklostė, kad dėl kai kurių ankstyvojoje istoriografijoje įsivėlusių nesusipratimų Durbės mūšio nugalėtojo laurai iš pradžių buvo skiriami Mindaugui, o vėliau – jo seserėnui Treniotai. Tik prof. Edvardui Gudavičiui prieš keletą dešimtmečių pirštu prikišamai parodžius, kad Treniota nebuvo žemaičių kunigaikštis (iš tikrųjų jis greičiausiai buvo žemaičiams prijaučiantis nalšėnas), ėmė aiškėti tikroji padėtis. Žemaičiams Durbės mūšyje turėjo vadovauti tas pats asmuo, kuris vadovavo ir visam jų 1253-1261 m. pasipriešinimui – t. y. Livonijos eiliuotojoje kronikoje minimas „sumanus didvyris“ Alminas, kurį kritiniu momentu žemaičiai išsirinko savo vadu, ir kurio vardą derėtų įsiminti ne tik kiekvienam žemaičiui, bet ir kiekvienam lietuviui.

Deja, Almino biografiją kol kas tik pradedame dėlioti. Atrodo, iš pradžių jis buvo Karšuvos žemės kunigaikštis. 1249-1254 m. vidaus kare tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kurį rėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Alminas, iš visko sprendžiant, palaikė Mindaugo pusę: greičiausiai būtent dėl jo pastangų 1252 m. Tautvilas ir jo rėmėjai buvo priversti apleisti Žemaitiją ir bėgti į Haličą. Iš esmės tai įgalino Mindaugo karūnaciją, nes kryžiuočiai buvo priversti skaitytis su laiminčiąja puse. Antra vertus, to neužteko Žemaitijai apsaugoti: mainais į karūną Mindaugas paaukojo savo vertingiausią sąjungininką. Po to Alminas, matyt, sudarė sąjungą su sembais: būtent jo pajėgos turėjo pulti Klaipėdą drauge su sembais 1253 m. vasaros pabaigoje. Tiesa, žygis nenusisekė, o sembai 1255 m. pradžioje buvo užkariauti kryžiuočių. Bet Alminas ir tada nenuleido rankų: jis perėjo į puolimą, ir pagaliau sėkmė pradėjo jam šypsotis. Mindaugas kartojo ir plėtė Žemaitijos užrašymus, o Alminas skynė pergales. 1257 m. jis laimėjo mūšį prie Klaipėdos, 1259 m. – prie Skuodo. Tada sukilo žiemgaliai. 1260 m. visą Pabaltijį sudrebino Durbė – čia išryškėjo ne tik karinis, bet ir politinis Almino talentas, nes pergalę nulėmė mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Tų pačių metų rudenį sukilo Prūsija, o Alminas 1261 m. pradžioje dar laimėjo mūšį prie Lietvardės. Pagaliau 1261 m. rudenį į jo pusę perėjo ir Lietuva: Mindaugo seserėnas Treniota vos ne jėga privertė dėdę nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu, kartu atsisakant ir krikščioniško karaliaus statuso. Bet Mindaugui tai nepatiko: 1262-1263 m. jis faktiškai sabotavo visuotinę kovą su Vokiečių ordinu, ir tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Treniota ryžosi jį nužudyti. Šį sprendimą, matyt, palaikė ir Mindaugui iki tol ištikimybę puoselėjęs Alminas, nes Treniota užėmė Lietuvos sostą su žemaičių parama. Jis siekė tęsti ir plėtoti Almino politiką: vienyti baltų gentis, talkinti joms bendroje kovoje prieš kryžiuočius. Deja, maždaug po pusmečio Treniota buvo nužudytas Haličo-Volynės kunigaikščių proteguojamo Mindaugo sūnaus Vaišalgo šalininkų. Almino tuo metu greičiausiai jau nebebuvo tarp gyvųjų: panašu, kad jį reikia tapatinti su lietuvių vadu, žuvusiu per Vėluvos pilies apgultį 1264 m. pavasarį. Tačiau Žemaitija išliko: ji išgyveno Vaišalgo ir jo svainio Švarno flirtą su Vokiečių ordinu, sulaukė Traidenio, o ir vėliau ryžtingai kovojo už savo išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje, atitinkama linkme kreipdama ir pačios Lietuvos valstybės politiką. Visa tai – net patį kietasprandišką žemaičių būdą – galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PERGALĘ NULĖMĖ mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“

Nūdienos žemaičiai ne visi linkę švęsti liepos 6-ąją kaip Valstybės dieną: Mindaugas esąs jų išdavikas. Kita vertus, ir Jogaila žemaičius užrašė kryžiuočiams, ir Vytautas – net kelis kartus… Kodėl žemaičiai atleido pastarajam?

Iš tikrųjų žemaičiai teisūs, o mūsų Seimui reikėjo dukart pagalvoti, prieš skelbiant valstybine švente dieną, kai pusė valstybės teritorijos buvo atiduota agresoriui. Bet nutiko, kas nutiko – tada gyvenome „Opa opa į Europą“ nuotaikomis, be to, Mindaugo karūnacija mūsų sąmonėje buvo virtusi savotiška kompensacija už neįvykusią Vytauto karūnaciją. Vis dėlto reikia matyti skirtumą tarp Mindaugo ir Vytauto. Kad ir kiek kartų Vytautas būtų užrašęs žemaičius, jis niekuomet jų neišsižadėjo. Visos jo nuolaidos kryžiuočiams tebuvo taktinio pobūdžio – sustiprėjęs, jis iškart parodydavo, kad nepamiršo, kas jo priešai, o kas draugai. Netgi tais atvejais, kai reikėjo rinktis – karūną ar Žemaitiją, Vytautas rinkosi Žemaitiją, aukodamas dėl jos ir savo asmeninį statusą, ir Lietuvos valstybės suverenumą. Žemaitijos apsaugojimas buvo didysis jo gyvenimo darbas – tik jį užbaigęs, Vytautas ėmėsi karūnos. Taigi, statusas statusu, o teritorinis valstybės vientisumas ir valdovo priedermė ginti savo kraštą bei žmones Vytautui buvo svarbiau. Matyt, dėl to žemaičiai jį taip uoliai rėmė: iš esmės Vytautas tapo Lietuvos valdovu būtent žemaičių dėka. O štai Jogailai žemaičiai neatleido, nors Žalgiris ir bendra Jogailos parama Vytautui kovoje dėl Žemaitijos atpirko daugelį jo nuodėmių. Jogailos likimas daug kuo panašus į Mindaugo likimą, tik, skirtingai nuo pastarojo, Jogaila išvengė nužudymo ir gavo progą reabilituotis. Vytautas būtų artimesnis Alminui, o visų keturių likimai kaskart priverčia susimąstyti apie pasirinkimus – tiek viduramžių, tiek šiuolaikinėje politikoje.

Dar žemaičiai sako, kad Lietuvos istorikai „primakliavojo“ tą mūsų istoriją kaip jiems gražiau. Apskritai ar galime šiandien objektyviai vertinti, kas vyko, kieno geresni pasirinkimai, didesni nuopelnai? Kaip atskirti faktus nuo „makliavojimo“?

Istorikai visada „makliavoja“, bet nebūtinai iš blogos valios. Informacijos apie anuos laikus nedaug, o ir ta pati subjektyvi – visiškai objektyvios informacijos tikriausiai net nebūna. Aišku, žinome, kas laimėjo Durbę ir Žalgirį, bet pasekmių interpretacija priklauso ne tik nuo turimų duomenų, bet ir nuo puoselėjamų vertybių. Antra vertus, mūsų visų vertybės ganėtinai universalios: visuomet sergame už silpnuosius, visuomet linkime jiems pergalės, nes matome juose save. Istorija svarbi tik tiek, kiek gali „pamokyti gyvenimą„, anot Cicerono. Tegul tad ir Durbė su Žalgiriu mums primena, kad sėkmė šypsosi narsiesiems ir kad išradingumas objektyviai lemia daugiau negu jėga.

Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Kietasprandišką žemaičių būdą galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PAMINKLAS Telšiuose Durbės mūšiui atminti. Europos žemėlapį ant pjedestalo sukūrė telšiškis dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/mazoji-lietuva/be-durbes-nebutu-zalgirio-1649247/

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Gintaras Songaila, delfi.lt

Jau praėjo pakankamai laiko po Andriaus Užkalnio birželio 13 d. rašinio „Rinkimų siaubas tik prasideda“, kuriame jis pasidalino tiek savo sapnais, tiek asmeniškomis „žiniomis“ apie Sąjūdžio istoriją.
1988-jų metų vasarą visą Lietuvą prikėlę Sąjūdžio pirmeiviai šiame rašinyje yra išvadinti „lunatikų prieglauda“, o Jūs apibūdintas kaip išskirtinis veikėjas tarp tų keleto asmenų, kurių „blaivus protas“ tais „beprotybės“ ar „keistumo“ laikais atvedė į Nepriklausomybę, nepaisant šių lunatikų, kurie tada šiam jūsų tikslui tik trukdė. Autoriui tų laikų keistumą įrodo „keistos tetos pūkinėmis skaromis (t. y. Meilė Lukšienė), sugalvojusios tautinės mokyklos koncepciją“, kurios esą tada niekas nesuprato (pirmiausia, žinoma, pats autorius).
Autorius gi norėtų, kad „Dievulis“ visus „paklaikėlius iš anų laikų“ jau būtų „pakvietęs pas save“, tačiau baisėdamasis konstatuoja, kad taip dar nėra, ir visokie „vurdalakai“ (t. y. vilkolakiai) ir „zombiai“ esą vėl ateina.
Vienas iš tokių, pasak opuso autoriaus, yra Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys filosofas Arvydas Juozaitis, kuris esą „mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs istorine klaida“ ir esą reikalavęs „kad Mažeikių Nafta atitektų rusams, o ne vakariečiams“, ir t. t.
Visą literatūrinę retoriką A. Užkalnis paskyrė Arvydo Juozaičio apšmeižimui ir suniekinimui, lygia greta apjuodindamas ir visą 1988 m. Atgimimą.
Jūs, profesoriau, buvote vienas iš tų 1988 metais birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje išrinktų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių.
Jūs tada nebuvote nei Sąjūdžio organizatorius, nei plačiau žinomas visuomenės veikėjas ar kūrėjas, tačiau savo kalboje palaikėte „Liaudies fronto“ Estijos pavyzdžiu steigimą, todėl ir birželio 3 d. susirinkimo dalyviai Jums išreiškė pasitikėjimą, nepaisydami to, kad paskubėjote išvykti, nė nelaukdamas susirinkimo pabaigos. Puiku, kad tada palaipsniui įsijungėte į Sąjūdžio veiklą.

,,Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas. Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis.“ (Gintaras Songaila)

Jūs turėtumėte prisiminti tuos nepilnus penkis mėnesius iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kai Lietuva pasikeitė neatpažįstamai.
Po masinių Sąjūdžio renginių bei akcijų tauta morališkai išsivadavo iš sovietinės totalinės priespaudos, visoje Lietuvoje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas, visur suplevėsavo trispalvės, drauge su Tautine giesme suskambėjo ir partizanų dainos.
Įsibangavo „dainuojanti revoliucija“, o Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai nuolat keliavo po šalį, steigdami rėmimo grupes, tarsi laimindami tautos laisvės siekio prasiveržimą, istorinės tiesos ir tautinio orumo sugrįžimą į viešą gyvenimą ir į daugelio lietuvių širdis.
Laiminga yra karta, kuriai teko išgyventi šį nuostabų virsmą. Atgimimo banga kažkokia iškreipta forma pasiekė net ir jaunąjį Andrių Užkalnį, kuris šį tą iš anų laikų tarsi ir atsimena, nes, pasak jo, „anais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų“.
Jūs turėtumėte prisiminti nepalyginamai daugiau už A. Užkalnį. Antai, tikriausiai atsimenate ir tai, kad Arvydas Juozaitis dar birželio mėnesį Iniciatyvinėje grupėje gynė trispalvės iškėlimo reikalą, kad buvo vienas iš didžiųjų Sąjūdžio akcijų iniciatorių, kad tapo Roko maršo po Lietuvą siela (būtent to maršo, kuris išplatino trispalvės pakilimą visoje Lietuvoje ir kuriame A. Juozaitis pirmasis iš Sąjūdžio pirmeivių viešai įvardino Nepriklausomybę kaip aukščiausią Sąjūdžio tikslą).
Norėtųsi tikėti, kad gerbiate kitų Iniciatyvinės grupės narių bei daugelio sąjūdininkų gerus darbus, išsaugojote suvokimą apie VISŲ bendrą indėlį Lietuvos laisvėjimo ir išsivadavimo labui.
Tačiau Jūs neradote reikalo reaguoti į A. Užkalnio rašinį nei dėl Sąjūdžio bendražygių menkinimo, nei dėl tikrovės neatitinkančių teiginių apie „istorinę klaidą“ ar apie reikalavimus Mažeikių Naftą atiduoti rusams. Kas kas, o Jūs tai puikiai žinote, kad pats asmeniškai nebuvote „mūsų nepriklausomybės pasirinkimas“, nes Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas.
Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis. Kad Jūs tada laikinai vadovavote Sąjūdžio tarybai, buvo tik takas į Jūsų šlovės valandą, bet dar ne išskirtinis nuopelnas. Kiti Sąjūdžio lyderiai (minėtini – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, tačiau neskaitant Vytauto Petkevičiaus, kuris Sąjūdyje įtakos neturėjo) vardan bendro reikalo ar iš etikos sumetimų su Jumis stumdytis tiesiog nenorėjo.
Kai po 1990 m. rinkimų jus išrinko LSSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Jūs drąsiai, nuosekliai ir išradingai vykdėte Sąjūdžio daugumos valią, drauge su kitais bendražygiais daug nusipelnėte, apginant Nepriklausomybės reikalą ir siekiant atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo.
Nuo tada Jūsų vardas tautos sąmonėje buvo tvirtai susietas tiek su Kovo 11-osios Nepriklausomybės stebuklu, tiek su šita didžiąja Sąjūdžio pergale, tiek ir su visu Atgimimo Sąjūdžiu, kurio ryškiausia žvaigžde jūs tuomet tapote.
Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.
Deja, taip susiklostė, kad ir Jūs netapote neginčijamu visos tautos Nacionalinio išsivadavimo autoritetu.
Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas ne tiek dėl asmeninių savybių, ne tiek dėl tikrų ar netikrų „Sąjūdžio valdžios“ kalčių, bet jau kaip valdančio Sąjūdžio simbolis.
Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe. Itin blogai buvo tai, kad Atgimimo Sąjūdis tuomet ėmė siaurėti iki Sąjūdžio valdžios.
Tačiau blogai ir tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis ir tuo, kad visa kritika jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno.

,,Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.“ (Gintaras Songaila)

Šis metodas, žinoma, veikė, bet tik todėl, kad svarbiausias dalykas daugeliui buvo Nepriklausomybė, o ne Jūsų paties politinis vaidmuo.
Todėl šis metodas buvo ganėtinai sėkmingas tiktai iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Vėliau menamų Kremliaus agentų įvardinimo ir oponentų diskreditavimo, kad jie tarnauja Kremliaus interesams, taktika veikė, regis, jau tiktai Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlusių konservatorių rėmėjus. Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą ir tik laukia „demaskuojančio“ pateptųjų verdikto.
Tai kelia Lietuvai pavojų, nes didžioji tautos dalis ima simpatizuoti tiems viešiesiems veikėjams, kuriuos Jūs ekskomunikuojate, ir šitaip gali atsitikti net ir tais atvejais, kai jie iš tiesų būtų susiję su putinistinės Rusijos interesais.
Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis viso Sąjūdžio. Sąmoningai naudojotės tuo, kad tauta natūraliai jūsų asmenį susiejo su Sąjūdžio kulminacija, su Nepriklausomybės atkūrimu ir gynimu. Turbūt manote, kad politiniai tikslai pateisina manipuliacijas inertiška masine sąmone.
Tačiau Jūs lyg niekur nieko, tarsi pats būtumėte visai niekuo dėtas, tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės jau yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi.
Apstulbino ne tik tylus Jūsų solidarumas su A. Užkalniu bei A. Tapinu, kaip ir tas antrinimas patyčių bei niekinimo kultūrai apskritai, bet ir jūsų vieši išsireiškimai, kad š. m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos Mokslų Akademijos salėje įvykęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo 30-mečio minėjimas – tai esą yra „antisąjūdis“, nors jame dalyvavo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, kiti sąjūdininkai, atvykę iš visos Lietuvos.
Kas gi Jums suteikė teisę šitaip žeminti ir įžeidinėti kitus Nepriklausomybei nusipelniusius žmones bei kitus piliečius? Juo labiau kad tuo pat metu sąmoningai surengėte alternatyvų „suvažiavimą“ bažnyčioje. Ar tame suvažiavime dalyvavo nors vienas birželio 3 d. išrinktos Iniciatyvinės grupės narys, išskyrus Jus patį? Kas Jums sutrukdė dalyvauti Mokslų Akademijos salėje, kas ten negero buvo pasakyta?
Apginti Sąjūdžio garbę laiko neradote, tačiau esą gindamas Seimo pirmininką, kurį savo kalboje Seime pats suniekinote, suradote laiko apšaukti savo buvusius bendražygius ir gausius Tautos forumo dalyvius „trijų žmonių sąjūdžiu“.
Kodėl Jūs manote, kad jūsų parinkti asmenys į „Sąjūdžio“ tarybą, net jei dauguma jų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, vieninteliai atstovauja Sąjūdžio tradicijas? Ar vien tik todėl, kad yra susieti bei patys save sieja išimtinai su Jūsų asmeniu?
Netgi jeigu pripažintume, kad „dabartinio Sąjūdžio“ ištakas iš tiesų galima sieti su Atgimimo Sąjūdžiu, ar Jums neatrodo, kad itin ciniškai elgiatės, tvarkydamasis su šia garbinga vėliava, kaip su savo asmenine nuosavybe?

,,Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios?“ (Gintaras Songaila)

Savajame interviu LRT televizijai iš bažnyčios citavote a. a. monsinjorą Alfonsą Svarinską, taigi, rėmėtės jo autoritetu. Bet juk būtent Jūsų siūlymu monsinjoras prieš pat mirtį buvo pašalintas iš dabartinės, Sąjūdžio vardą turinčios asociacijos. Pasak jūsų pasiūlyto sprendimo: „jis laikomas pasitraukusiu iš Sąjūdžio“. Po viso šito, Jūsų kvietimas birželio 4 d. kalboje Seime „turėti sąžinę“ skleidė negerą veidmainystės kvapą.
Ar suprantate, kad žaidžiate savo partinio spjaudymosi žaidimus maro metu? Kur dėjosi Jūsų sąžinė, kai dešimt metų jūsų politinis patikėtinis Andrius Kubilius nuolat kartojo, kad piliečių emigracija yra gėris, o socialinė ir regioninė atskirtis susitvarkys savaime? Kai dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos (dėl atsijungimo nuo Rusijos energetinės sistemos žiedo BRELL)?
Kai buvo drastiškai naikinama Krašto apsauga? Kai rinkos principu buvo niokojamas Lietuvos švietimas, žalojama Lietuvos istorinė sąmonė, įskaitant ir Birželio sukilimo, kuriame dalyvavo Jūsų tėvas, atminimą? Kai buvo siekiama sudaryti TS-LKD koaliciją su Tomaševskio jedinstvininkais ir KGB karininkais?
Kai verslo grupės, įskaitant ROSATOM ir INTER RAO, darė įtaką TS-LKD lyderius? Kai palaikėte laisvą Lietuvos žemės pardavimą, nepaisant diskriminacinių sąlygų, kurios susidarė Europos Sąjungai neįvykdžius savo įsipareigojimų dėl išmokų žemdirbiams sulyginimo visose ES valstybėse narėse? Kai remiate neoliberalią eurofederalistinę kryptį konservatoriais pavadintos partijos, kurios garbės pirmininkas esate?
Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios? Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“?
Negi galvojate, kad iš pastarojo TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos išbraukus žodžius, jog partija sieks „kuo glaudesniais federaciniais ryšiais paremtos Europos Sąjungos“, niekas nebematys, kad TS-LKD viršūnėlės slapta siekia išsižadėti savo valstybės, jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tėvynių ir valstybių sąjunga, taigi, konfederaciniais pagrindais?

,,Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.“ (Gintaras Songaila)

Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai?
Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip:

„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių.
Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais.
Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje.
Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gintaras-songaila-atviras-laiskas-prof-landsbergiui.d?id=78439617

Rima Laimikienė: Pamatėme tikrą valdžios veidą

Rima Laimikienė, S.Žumbio nuotr.

Valdžia kruopščiai ruošiasi referendumui dėl dvigubos pilietybės. Renkama patogi data, sutampanti su prezidento rinkimais, svarstoma referendumą rengti dvi dienas, dėliojamos formuluotės. Tokių kalbų negali ramiai klausytis Rima Laimikienė. Ji – viena iš referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams 2014 m. iniciatorių. Moteris niekada nepamirš, ką teko patirti, kai išdrįso kovoti už Lietuvos žemę. Sistemos girnos jos nesutriuškino, tačiau privertė į tai, kas šiandien vyksta šalyje, pažvelgti kitomis akimis.

– Šiandien girdžiu, kad vėl kalbama apie dvi dienas truksiantį referendumą, kaip buvo per stojimą į ES. Tada buvo imtasi visų priemonių. Su visa pagarba Valdui Adamkui, savo knygoje rašiusiam, kad po to, kai pirmąją referendumo dieną balsavo tik 23 proc. žmonių, jis per radiją ir televiziją ragino piliečius ateiti prie balsadėžių. Nors agitacija balsavimo dienomis yra uždrausta. O milteliai ir alus už 1 ct – tai ne rinkėjų papirkimas? Vienam prekybos centrui tokia „akcija“ kainavo 1 mln. litų. Tai faktai, rodantys, kad šis referendumas buvo neteisėtas.

Aš tuo metu dirbau prekybos centre ir mačiau, kaip žmonės tuos žalius lipdukus, už kuriuos galėjo gauti prekių beveik nemokamai, nešė saujomis. Naivu tikėtis, kad antrą referendumo dieną balsuoti atėjo dar 40 proc. rinkėjų ne iš išskaičiavimo.

Jau supratote, kad įvykti lemta tik valdžios organizuojamiems referendumams?

– Taip. Piliečių rengiamų referendumų Lietuvoje daugiau nebus. Taip mums pasakė Zenonas Vaigauskas, tuo metu vadovavęs Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Iškilus euro įvedimo idėjai, norėjome rinkti parašus referendumui dėl lito išsaugojimo. Tuomet Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą, kad VRK gali neleisti referendumo, kai jo idėjos prieštarauja Konstitucijai ir ES įstatymams. Nors pagal rinkimų įstatymą, VRK turėtų tik organizuoti procesus. Kai dalyvavau šio KT sprendimo aptarime Seime, Z.Vaigauskas man džiaugsmingai pasakė, kad tai reiškia, jog žmonių referendumų daugiau Lietuvoje nebus.

Didžiulis pasipriešinimas neprivertė atsisakyti idėjos rengti referendumą?

– Prieš mus buvo labai daug atviro šmeižto. Mes buvome kaltinami netgi valstybės pinigų švaistymu. Nes rengiant referendumą kartu su EP rinkimais, jis būtų kainavęs 2 mln. litų, o atskirai – 15 mln. litų. Buvo aiškiai sakoma, kad mūsų kaprizai yra nuostolingi valstybės biudžetui. Negana to, visuomenei buvome pristatyti kaip keistuoliai, kuriems neva pinigus moka Rusijos ambasada. Tų istorijų buvo pačių įvairiausių. Ką žmogui galvoti, kai apie tai kasdien kalbama per televiziją? Kai tokie žurnalistai kaip Andrius Tapinas paviešina vaizdo įrašą, kuriame jis referendumo biuletenį užkasa miške. Kai kasdien girdi, kad esi kažkoks ne toks, pradedi galvoti, kad gal taip ir yra….

Paskui buvo sugalvotas pasiteisinimas, esą saugikliai jau priimti, kam dar leisti pinigus referendumui. Mes jau tada sakėme, kad saugiklius bus galima bet kada atšaukti. Šiandien matome, kad taip ir atsitiko. Baisiausia, kad saugiklius savo rankomis panaikino valstiečiai. Organizuodami referendumą išsireklamavo, ir tai, manau, lėmė apie 80 proc. jų sėkmės rinkimuose.

Didelę kainą sumokėjote už savo idėją ginti Lietuvos žemes?

– Taip. Kai mes surinkome reikiamą skaičių parašų, pasimatė tikrasis valdžios veidas. Juk 300 tūkst. rinkėjų parašų – tai 25 proc. visų rinkėjų. Su tokiais skaičiais partijos laimi Seimo rinkimus. Tada supratom tai, ką šiandien sako saugumas – Lietuva yra visiškai užvaldyta valstybė. Buvome sukiršinti, suskaldyti ir išspjauti sistemos. Surinkus parašus ir paskelbus referendumo datą, prasidėjo žmonių gąsdinimas, tampymai į policiją. Ypač Jurbarko, Vilkaviškio rajonuose, Vilniuje. Iškviesdavo savanorį, liepdavo dešimtis kartų pasirašyti ant popieriaus lapo, esą taip tikrino rašyseną. Buvo žmonių, kurie neteko darbo, pasijuto nesaugūs, bijojo dėl savo šeimos.

Po tokios patirties žmonės, ko gero, niekuomet nebenorės prisidėti prie panašios pilietinės iniciatyvos.

– Nebenorėjo iš karto. Kam rizikuoti. Šie metodai mus labai suskaldė, išblaškė, daug žmonių nebetęsė veiklos. Iš mūsų neliko nieko. Nežinau, gal jie į patį referendumą atėjo, balsavo. Aš po šios patirties kokius metus buvau tarsi traumuota. Ši patirtis įtikino, kad iš tiesų šioje valstybėje esi niekas. Negali nieko padaryti, nes čia viską lemia pinigai. Tuos, kurie pasiduoda, nupirks, o tokius, kurie priešinasi – sistemos mašina sumals taip, kad nesinorės nieko. Nes viskas jau remiasi tik į pinigus. Tie, kuriuos šie metodai išgąsdino, nekalti. Žmogiška, kad jie nebenorėjo būti aktyvūs nariai.

Ar tikite referendumo dėl dvigubos pilietybės skaidrumu?

– Deja, gavusi tokią referendumo dėl žemės pardavimo patirtį, kai buvo žongliruojama dokumentais, nepaisant įstatymų, esu įsitikinusi, kad dvigubos pilietybės referendumas bus „prastumtas“. Esu per rinkimus dirbusi apygardos komisijoje ir mačiau, kaip sunešami balsai. Patikėkite, ten gali padaryti, ką tik nori. O stebėtojų neįleis. Prisimenu vieną atvejį, nutikusį komisijoje. Buvo mokamas mažas atlygis, tai sukėlė diskusiją, kaip pritraukti daugiau žmonių į šią veiklą. Juk tai pagalba valstybei, tad turėtų ateiti daugiau padedančių „iš idėjos“. Viena liberalė tada pasakė: „Idėjos suvalgomos su degtine ir dešra.“ Tokia Lietuvoje idėjų kaina. Taip bus kovojama ir dėl dvigubos pilietybės. Ką nupirks agurkėliais, kitam užsakys Ryčio Cicino koncertą, trečiam – užteks propagandos. Ji vykdoma jau dabar.

Nenoriu, kad tas, kuris išvažiavo į užsienį, o į Lietuvą grįžta tik pigiai sveikatos susitvarkyti, turėtų Lietuvos pilietybę ir man rinktų valdžią. Netikiu, kad Lietuvoje stipriai dirbant neįmanoma pasiekti savų tikslų ir išlikti garbingam piliečiui.

Tokie pasisakymai šiandien Lietuvoje jau laikomi netolerancija…

– Aš nesu tolerantiška ir tuo didžiuojuosi. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad tolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios valstybės požymiai. Visos civilizacijos tai tik patvirtino. Kiekviena Tauta turi gyventi savo istorinėje žemėje. Gaila, kad Briuselis mums diktuoja priešingas taisykles. Jau pamirštama, kad ES buvo sukurta kaip ekonominė sąjunga. Kodėl dabar visi reikalavimai susiję su gėjų, lesbiečių, pabėgėlių temomis, kariuomenių ir tautų naikinimu. Lietuva turėtų pasimokyti iš Višegrado šalių, kurios turi stuburą ir gina savo žmones. Turiu vilties, kad nacionalinį interesą dar saugančios valstybės išdrįs ir sugebės atsikirsti Briuselio pseudovertybėms. Manau, Lietuvai vienintelis kelias – suspėti įsikibti tam „drakonui į uodegą“ ir taip išsigelbėti. Tokie, kokie esame šiandien, patys jau nieko nepadarysime.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/pamateme_tikra_valdzios_veida/