Naujienos

Dėkojame vasario 16-osios jaunimo eitynių dalyviams

2018.02.17

Dėkojame visiems Vasario 16-ąją nepabūgusiems liberalų gąsdinimų ir šventusiems mūsų valstybės Lietuvos atkūrimo šimtmetį Lietuvos sostinėje Vilniuje ne pagal valdiškus paliepimus, o kaip savo laisvos šalies laisviems šeimininkams. Jums skiriamos Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, įžymaus tautininko Leono Milčiaus eilės:

O jūs žygiuokit!

(Vasario 16-osios jaunimo eitynių dalyviams)

(daugiau…)

G. Navaitis. Idėja Lietuvai: kelio į laimingesnę visuomenę gairės

Gediminas Navaitis, www.delfi.lt

Nacionalinės iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ tikslas – pakviesti žmones siūlyti idėjas naujo šimtmečio Lietuvai. Jau pasiūlyta nemažai įdomių dalykų. Kol kas nepasiūlyta esminė, galinti pakeiti visų mūsų gyvenimą idėja.

Norint pasiūlyti esminį pokyti, tektų pasvarstyti, kuria linkme einama ir kur norima nueiti. Šia tema lengvai rastume dvi viena kitą neigiančias nuomones.

Lietuvą galima laikyti išskirtinės sėkmės šalimi, įgyvendinusią jos žmonių siekius. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, ES ir NATO nare. Lietuvą galima laikyti nusivylusių žmonių šalimi – kone penktadalis žmonių mano, kad praėję metai jiems buvę nesėkmingi ir nieko gero ateityje nesitiki, iš Lietuvos masiškai emigruojama.

Sėkmės ir nusivylimo priešprieša skatina klausti: „Ar Lietuvos padėtis išskirtinė?“ Gal ir malonu manyti esant ypatingiems, bet panašias problema išgyveno ir išgyvena modernios šalys, kuriose augant BVP (bendram vidaus produktui) drauge augo, ar bent jau nesumažėjo, depresijų, alkoholizmo, narkomanijos, šeimų irimo. Jos daug metų sprendžia vis tas pačias problemas – bando sumažinti bedarbystę, skurdą, sveikatos apsaugą padaryti bent kiek labiau prieinamą, siekia suvaldyti migraciją.

Nestebina, kad besikartojančios problemos subrandino mintį – einant įprastu keliu, ten pat ir ateisime. Naujo kelio pasiūlymu tapo laimės ekonomikos idėja. Nuo praėjusio amžiaus pradžios moderniose šalyse turto pagausėjo dvigubai–trigubai. Laimingų žmonių – tik keliais procentais. Tai paskatino naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių. Taip atsirado požiūris supratusių, kad būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naują kursą siekiant didesnio socialinio teisingumo ir aukštesnio visuomenės laimės lygio, didesnio BNL (bendros nacionalinės laimės). Drauge aiškėjo, kad tai ir tvaraus turtėjimo kelias, nes laimės ekonomikos esminė nuostata – veiksmai, didinantys visuomenės laimę, didina ir jos turtingumą, laimingas žmogus sugeba daugiau sukurti. Todėl laimingų žmonių visuomenė sėkmingesnė.

Laimės ekonomikos įgyvendinimas nėra vienas veiksmas, bet apima pokyčius daugelyje sričių. Ką visų pirma reikėtų padaryti siekiant laimės ekonomikos Lietuvoje?

Reikėtų tiksliai žinoti Lietuvos padėtį, o todėl pradėti matuoti tai, kas iš tikro svarbu. Įvertinti visuomenės laimės pokyčius, įtraukti BNL indeksą į valstybinės statistikos rodiklius. Žinoti, kas laimingesnis – jauni ar vyresni, vyrai ar moterys, gyvenantys kaime ar mieste. Ar nekeista, kad Lietuvos biudžete kone vienuolika milijardų, o rasti 10–20 tūkstančių skirtingų gyventojų grupių laimingumo matavimui pritrūksta? Toks „trūkumas“ skatina abejoti, ar valdžia nori žinoti, kas ir kodėl nesijaučia gerai, nes žinant tektų ne vien žadėti, bet nors ką daryti ir derinti sprendimus su BNL matavimais.

Visuomenės laimė neatsiejam nuo socialinio teisingumo. Laimės ekonomikos prielaida – turto gausėjimas – turi būti naudingas visiems. Juolab, kad didelis turtas – tai valdžia, o demokratinėje visuomenėje valdžia priklauso piliečiams. Taigi laimės ekonomikos šalininkai siūlo progresiškai apmokestinti itin didelį turtą. Ne butą ar mašiną, ne pinigus, mokamus už buto šildymą, ką nuolat kėsinasi padaryti Lietuvos valdžia, o turtą, kuris neskirtas vartojimui. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50 proc. padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1 proc. daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10 proc. daugiau.

Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą, t. y. 20 proc. globalaus turto. Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų, ji valdys 60 proc. globalaus turto. Toks turto paskirstymas neperspektyvus. Esminė laimės ekonomikos nuostata – modernių šalių visuomenėse socialinės problemos kyla ne dėl turto stokos, bet dėl atgyvenusių jo perskirstymo sistemų.

Išmatavus, t. y žinant, kokios visuomenės grupės laimingos, kokios – ne, ir turint naują, socialiai teisingesnį, finansinį šaltinį Lietuvos raidos apmokėjimui galima, pasinaudojant jau minėta laimės ekonomikos kūrimo patirtimi ir idėjomis, siekti laimingesnė Lietuvos. Gaires žengiant ta linkme lengva vardinti ir vardinti.

  • Mokyklų tikslu turėtų tapti laimingo žmogaus savybių ugdymas. Psichologija jas gerai ištyrė. Dalis tų savybių įgimtos, o kitos – išugdomos. Psichologinės savireguliacijos, savitaigos pratybų, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo ir kiti šiuolaikinės praktinės psichologijos mokymai apima nuolat didėjantį žmonių skaičių. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau kone visada jis tenkinimas neformaliame ugdyme. Lietuvos mokyklos ir universitetai, vis dar orientuoti į atgyvenusios ekonominės sistemos dalyvio ugdymą, jų tarsi „nepastebi“. Nesikeičia ir jų tikslas parengti sugebantį konkuruoti, daugiau gaminantį asmenį. Todėl svarbu, kad bendro lavinimo mokykla ugdytų laimingą žmogų, o universitetai nebūtų laikomi aukštesnio lygio profesinėmis mokyklomis. Išsilavinimas yra gėris savaime, nes daugelyje šalių atlikti tyrimai patvirtino – aukštesnio išsilavinimo žmonės laimingesni. Todėl reikia, kad nuolat didėtų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius ir būtų plečiamas nuolatinis mokymas/mokymasis visą gyvenimą.
  • Psichinė sveikata, kaip patvirtino ne vienas tyrimas, yra neatsiejama nuo laimės. Arba laimė neatsiejama nuo sveikatos. Vargu, ar girtaujančią, vartojančią narkotikus, besižudančią visuomenę pavadinsime sveika. Nepavadinsime jos ir laiminga. Uždrausti taip save naikinti irgi nepavyks. Investicijos į BNL didinimą, į psichinę sveikatą išspręs problemas, kurios šiandieną vis nuodugniau ir išmintingiau aptarinėjamos, bet ir kažkodėl nemažėja.
  • XXI a. Lietuvos sėkmę lems socialinis kapitalas. Valstybės, gausinančios ir saugančios socialinį kapitalą, besirūpinančios savo piliečių priimtinesniais santykiais, pasitikėjimu aplinkiniais ir kiekvieno tikėjimu savu reikšmingumu, drauge kuria materialinę gerovę ir laimę. Dalyvavimas bendruomenės veikloje, jai svarbių klausimų sprendimuose yra ir tiesioginės demokratijos stiprinimo prielaida. „Laimės politikos manifesto“ autoriai teigia, kad perspektyvu – plėsti piliečių savivaldą, dalyvavimą sprendžiant bendruomenės reikalus. Tai sumažintų takoskyrą tarp valdžios ir žmonių, atkurtų pasitikėjimą savivalda. (Pavyzdėlis, Lietuvos didmiesčių valdininkai niekada neatsiklaus žmonių, kokius medžius kirsti. Tarsi smulkmena. Tačiau ji vaizdžiai patvirtina – esamai valdymo sistemai žmogus nereikalingas, o nereikalingas – nebus laimingas).
  • Laimingas gyvenimas ir klestėjimas įmanomas, kai žmogus žino, kad yra atsakingas už save, kad jo sprendimai svarbūs. Viltis, kad žmonėmis pasirūpins valdovas ar išmintingas elitas, niekur ir niekada nepasitvirtino. Stipri Lietuva – tai jos piliečių valią išreiškianti Lietuva. Todėl laimės ekonomikos prielaida – platesnis tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme. Taigi tektų keisti referendumo, kurio taip bijo Lietuvos politikai, įstatymą. Nemažiau svarbu atkurti tikėjimą teisingumu, kuris irgi yra svarbi visuomenės laimės prielaida. Todėl būtinas visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Galima būtų išvardinti dar daug veiksmų, tačiau svarbu ne juos suminėti. Svarbu pažymėti: laimės ekonomika – tai tikslas ir būdas įvertinti artėjimą link jo. Šiandieną sukaupta daug idėjų ir praktinės patirties, leidžiančios didinti visuomenės laimės lygį, siekti, kad augtų BNL. O jam augant išspręstume daugelį šiuolaikinės Lietuvos problemų, būtume šalimi, kurioje norisi gyventi.

Projektas „Idėja Lietuvai“ gali tapti diskusijos apie esminius Lietuvos tikslus, apie laimės ekonomikos kūrimą postūmiu.

Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/g-navaitis-ideja-lietuvai-kelio-i-laimingesne-visuomene-gaires.d?id=75931047

Kvietimas: Žinau, kodėl esu laisvas

Vilniaus savivaldybės administracijai besipriešinant, sostinės gyventojai savo iniciatyva imasi pagerbti Lietuvos valstybės kūrėjų atminimą. Kviečiame į patriotinę tautininkų ir tautinio jaunimo eiseną su deglais Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, kuri prasidės 18 val. nuo Aušros vartų.

Taigi, keliame sau nuotaiką ruošdamiesi švęsti

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis:
„Taigi, pakartotinai iš Vilniaus savivaldybės renginių komisijos (02/14), kuriai pirmininkavo administracijos direktorius Povilas Poderskis. Sugaišus bent 40 minučių įvairių variantų atviroms diskusijoms, anot jo „savivaldybė nemato šiam renginiui vietos Vasario 16 dieną ir lieka prie savo ankstesnio nederinimo, arba 22.30 pradėti“. Atsiranda koncertas filharmonijoje 19.00, į kurį reikia lankytojams nekliudomai pakliūti kažkodėl nuo 17.30 (!). Kažkur gali važiuoti D.Tuskas. Uždarys ekranais Pilies gt. ir t.t.

(daugiau…)

Tomas Baranauskas. Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Tomas Baranauskas, www.propatria.lt

Artėjant Laisvės gynėjų dienai kviečiame skaitytojus prisiminti šios šventės metu ne pirmus metus platinamos „Neužmirštuolės“ idėjines ištakas ir kontekstą,, kurios 2016-ųjų pradžioje apžvelgė istorikas Tomas Baranauskas.  

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.

„Neužmirštuolės“ autoriaus išsiliejimas labai primena ir jo proto brolio, liberalų į Vilniaus miesto tarybą atvesto brito Marko Adamo Haraldo pagarsėjusį pasisakymą, kuriuo jis tą pačią anglišką frazę („f. y.“) pritaikė visai Lietuvai ir tuo privertė sunerimti net viską „liberaliai“ vertinančius liberalus bei jų brangiai apmokamus įvaizdžio formuotojus. Konservatorių suburtas „trolibanas“ šioje srityje bando perspjauti ir viską galinčius liberalus. Tą liudija ir pernai Kalėdų išvakarėse išplatintas paties partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio videoklipas, kuriame jis bando įrašyti Kalėdinį sveikinimą ir kartu užsirašinėja „idėjas“ iš tipiško trolio vaidmenį atliekančio humoristo Manto Katlerio, kuris, po įvairių nešvankių juokelių ir šiaip nusišnekėjimų, dar ir pareiškia norą įstoti į TS-LKD bei atsisveikindamas pasako Gabrieliui jį ir jo elektoratą pamaloninti turinčius žodžius: „Nu gerai, tai aš gal tada ir nebetrukdysiu. Ką, Gabrieliau. Dėkui, būsimasis Ministre Pirmininke“. Trumpai sakant, į „trolibanišką“ kultūrą dabar jau atvirai orientuojasi ne tik šios neva „konservatyvios“ partijos jaunimas, bet ir pats jos pirmininkas, matyt, tokiu būdu besitikintis tapti pirmuoju „troliu-premjeru“ Lietuvos, o gal net Europos ar pasaulio, istorijoje.

Kokį gi „brendą“ siūlo į Sausio 13-osios minėjimą besirenkantiems žmonėms konservatorių troliai? Kaip jau matėme tokį „belekokį“, kuris atėjo į Vaido Saldžiūno galvelę, kai jis pamatė britišką „popį“, t. y., aguonos simbolį, angliškai vadinamą „Remembrance poppy“. Pastarasis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems britų kareiviams atminti. Skirtingai nuo Saldžiūno, kuriam tiesiog „reikėjo simbolio ir taškas“, britai aguoną pasirinko ne atsitiktinai. Ji pradėta naudoti 1921 m., po karo praėjus tik 3 metams, ir rėmėsi populiaraus karo metų Džono Makrėjaus eilėraščio „Flandrijos laukuose“ motyvu („In Flanders fields the poppies blow /Between the crosses, row on row“).

Iš tiesų tikri praeitį primenantys simboliai ir gali būti tik tie, kurie paimti iš praeities. Praeities elementai gali būti permąstyti, suaktualinti, jiems galima suteikti naują formą, bet pati atminimo idėja reikalauja ryšio su praeitimi. Niekas praeičiai jokių dirbtinų simbolių nekuria ir neprimetinėja.

Tiesa, Lietuvos konservatoriams tai – ne pirmas kartas. Juk būtent jie, kai turėjo valdžią, atgaline data 1991-aisiais gintą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą perkrikštijo į niekada neegzistavusį „Atkuriamąjį Seimą“. Tad galbūt „Atkuriamojo Seimo“ gynėjams toks tuščioje vietoje išgalvotas simbolis ir tinka, bet realiai egzistavusios Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos televizijos bei radijo gynėjams tai turėtų būti pasityčiojimas. Istoriškai jis siejasi nebent su Saldžiūno chamizmu ir konservatorių noru primetinėti Tautai Sausio 13-osios minėjimo taisykles, bet tik ne su pačia Sausio 13-aja.

Kol nebuvo tokio „išsamaus“ autorinio paaiškinimo, pareikšta įvairių svarstymų, ką toks lyg giedrą dieną iš dangaus nukritęs simbolis galėtų reikšti? Iškart buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad neužmirštuolė – vienas iš masonų simbolių, net vadinama „masonų gėle“ (angl. masonic flower). Masonų organizacijų ji ir naudojama panašiu pavidalu – kaip į atlapą įsegamas ženklelis. Iškart pasipylė interpretacijos, ar masonai Sausio 13-ąją gerai, ar blogai? Vieniems gal pasirodė, kad tai – masonų sąmokslas, kitiems – pats masonų minėjimas neigiamame kontekste – kvailystės ir tamsumo simbolis. Suprantama, kad masonų būta ir yra visokių. Masonai – ne kokia paslaptinga vieninga organizacija, o tik slaptos organizacijos kūrimo modelis. Taip susiorganizavus, galima tą organizaciją ir geram, ir blogam panaudoti, todėl teisti ar ginti masonus apskritai, nėra jokios prasmės. Kalba visgi šiuo atveju turėtų suktis ne apie masonus, o apie tai, kuo jie susiję su Sausio 13-aja? Jei niekuo, tai jų simbolis šiai datai netinka lygiai taip pat, kaip ir kitų su šiuo įvykiu nesusijusių organizacijų simboliai, kurių yra tūkstančiai.

Kaip ir daugelis simbolių, neužmirštuolė nėra vienaprasmė. Antroji plačiai paplitusi jos simbolinė prasmė susijusi apskritai su atmintimi ir „neužmiršimu“ – ši prasmė tiesiogiai išplaukia iš šios gėlės pavadinimo, kuris daugelyje kalbų reiškia tą patį: rusų nezabudka, anglų forget-me-not (vienas iš pavadinimų), vokiečių Vergissmeinnicht. Todėl neužmirštuolės kartais panaudojamos, kaip akcijų, kuriomis kviečiama ko nors neužmiršti simbolis. Pavyzdžiui, jos naudojamos Rusijoje (ir Sovietų Sąjungoje), minint Pergalės dieną (gegužės 9-ąją), taip pat minint armėnų genocidą, o Lietuvoje, antai, dar 2013 m. kultūros darbuotojai dalino atvirukus su neužmirštuolėmis, savo pažadus užmiršusiems politikams.

Jeigu „neužmiršimas“ yra vienintelė šio ženklelio idėja, kyla klausimas, ar tikrai Sausio 13-oji, kad ir kokia svarbi daugeliui mūsų ji būtų, yra vienintelė diena, kurios negalima užmiršti? Ar galima, pavyzdžiui, prisiminti kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, užmiršus Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Galima būtų dar suprasti, jeigu neužmirštuolė būtų pasirinkta kaip visų atmintinų dienų simbolis (jų, vien oficialiai pripažintų, šiandien turime virš 60). Visas jas jungia ta viena banali „neužmiršimo“ idėja, tad sieti tą ženklelį tik su viena data vien dėl gėlytės pavadinimo neatrodo prasminga.

Tačiau ženklelio šalininkai ir propaguotojai nevengia itin agresyvaus jo propagavimo. Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas į „Neužmirštuolės“ akcijos kritiką reagavo piktu straipsniu „Neužmirštuolė kažkam kelia kosulį“ (būtent jį aptariant ir gimė aukščiau cituotas Saldžiūno komentaras). „Užpernai intensyviai durnų vatnikų keltos isterikos apie žydomasonius atrodė labai linksmai. Pernai jos jau buvo gerokai silpnesnės, tačiau atsirado kitas, absurdą primenantis aiškinimas – esą negalima turėti Neužmirštuolės, nes juk yra Trispalvė. Absurdiškas aiškinimas – lyg simbolis, primenantis Sausio 13, kuo nors prieštarautų valstybingumo simboliui,“ – dėsto R. Savukynas. Iškart gauname pajusti, kad tas, kuriam nepatinka popierinė neužmirštuolė Sausio 13-osios simbolio vaidmenyje, yra „durnas vatnikas“, o pats trečius metus gyvuojantis „simbolis“ jau statomas į vieną gretą su Trispalve, tarsi oficialų visos Lietuvos simbolį galima būtų bent iš tolo gretinti su šiuo trolibano kūriniu.

Beje, įdomu, ar gerbiamam R. Savukynui nekilo pasipiktinimas, kai tos pačios partijos, kuri dabar platina neužmirštuoles, veikėjas Paulius Subačius 2009 m. atvirai tyčiojosi iš Lietuvos Trispalvės, vadindamas ją afrikietiška ir kenkiančia Lietuvos įvaizdžiui? Gal konservatorių troliai kada nors sukurs „geresnę“? O gal tiesiog trolių neužmirštuolė – jau svarbesnė ir už Trispalvę?

„Aš nieko jums nesakysiu apie tuos idiotus, kurie tiesiog kliedi,“ – dar pakelia pasipiktinimo lygį R. Savukynas. Ir tada jau pereina prie konstruktyvesnės argumentacijos: „Mes visi mąstome simboliais. Jei kokį nors simbolį turime galvoje, tai kažką, kas tik siejasi su tuo, mes ir atsimename. Ir kai kas elementariai nenori, kad būtų simbolis, kuris aiškiai mums primena būtent Sausio 13-ąją. Būtent tą Sausio 13-ąją, kai mes pasipriešinome, parodėme pasauliui, kas yra agresoriai ir galų gale laimėjome. Laimėjome, nes pasiryžome geriau mirti, nei būti okupuotais.“

Labai gražiai čia išklojo gerbiamas tinklaraštininkas, reikia pripažint. Ne kiekvienas, deja, supranta simbolių reikšmę, todėl gali ir nusistebėti – ko čia dėl vienokios ar kitokios gėlytės tiek ginčų? Iš tiesų simboliai yra svarbūs – čia visiškai sutinku su R. Savukynu. Tik kažkokiu paradoksaliu būdu jis tokį simbolių vertės suvokimą sugeba suderinti su įsitikinimu, kad naują simbolį gali sukurti bet kas, bet kam ir bet kaip. Ir kad niekuo su praeitimi nesusijęs simbolis gali priminti praeitį ir netgi vienyti… Vienyti?

Ar gali vienyti simbolis, kurį sukūrė ir agresyviai išplatino troliai, o jo gynėjai ir propaguotojai svaidosi užgauliojimais kiekvieno, kam toks „simbolis“ nepatinka, atžvilgiu? Tas pats R. Savukynas, deja ne išimtis. Nes vos pateikęs keletą argumentų, grįžta prie plūdimosi: „Ir būtent todėl nuo šio simbolio isterikos ištinka visus tuos, kas tiesiog gyvuliškai nekenčia mūsų valstybės.“ Ir dar daugiau: „Ar žinote, koks tasai vienintelis diskursas, kuriame Trispalvė (valstybingumo ir laisvės simbolis) gali prieštarauti Neužmirštuolei (Sausio 13 simboliui)? Koksai diskursas priešpastato valstybę ir laisvę Sausio 13-ąjai? Taip, tai būtent tasai koloradinis diskursas, pagal kurį Lietuva būtų „laisva“ ir „valstybinga“, jei būtų atkurta LTSR,“ – pyškina autorius, nejučia nevykusį Saldžiūno kūrinį pakeisdamas pačia Sausio 13-aja ir Lietuvos Valstybe, o jo priešininkus, atitinkamai, apšaukdamas „koloradais“ ir „komunistais“… Ar ne per daug susireikšminta?

Nieko nėra blogiau, kaip simbolis, kuris kelia nesantaiką ir tuščius ginčus dėl tuščio paveiksliuko. O taip neišvengiamai atsitinka, kai kokio nors „brendų“ kūrėjo dėl jam pačiam neaiškių priežasčių pasirinktas simbolis imamas klijuoti ant visiems svarbių dalykų. Tokių simbolių kūrimą ir ypač tokį agresyvų propagavimą galima prilyginti diversijai. Jis supriešina žmones, kuriuos šiaip jau turėtų vienyti Sausio 13-osios atminimas ir Lietuvos Nepriklausomybės idėja. Nebevienys. Nes taip sugalvojo troliai ir juos remianti partija.

http://www.propatria.lt/2017/01/tomas-baranauskas-sausio-13-osios.html

Lenkai nepamiršo Vilniaus krašto !

Pamatę, kaip Lietuvos „strateginė partnerė“ švenčia savo nepriklausomybės dieną, S.Skvernelis, V.Pranckietis, L.Linkevičius, Lietuvos krašto apsaugos ministras R.Karoblis ir pusė Lietuvos Seimo trykšta iš džiaugsmo matydami šią nuotrauką. Juk lenkai nepamiršo Lietuvos ir net Ukrainos! Tačiau to sugeba nepastebėti net liberalioji lietuviška žiniasklaida.
#tautininkai