Seimas

Gediminas Navaitis. Testas kandidatams

Gediminas Navaitis, www.delfi.lt

Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai, ką daryti su Lietuvos valstybe?

Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“ Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia, kas joje gyvens, o stipri ES nurodys, kiek ir ko priimti.

,,Šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas .“ (Gediminas Navaitis)

Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančiosios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, verta suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to, ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino, kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas. Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės, ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.

Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau daugiau kaip penktadalis jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.

Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką, valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus. Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse, auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius.

,,Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.“ (Gediminas Navaitis)

Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje. Vidurinei klasei kartkartėmis numetamos kelios dešimtys eurų (kaip, pavyzdžiui, atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai, pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą, net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.

Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli. Ekonomistas T. Pikety rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone, toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.

Iš viso, kas pasakyta, išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.

,,Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus.“ (Gediminas Navaitis)

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą. Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams. Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu, ar už nacionalinę XXI a valstybę?“

Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gediminas-navaitis-testas-kandidatams.d?id=78599759#cxrecs_s

 

 

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Gintaras Songaila, delfi.lt

Jau praėjo pakankamai laiko po Andriaus Užkalnio birželio 13 d. rašinio „Rinkimų siaubas tik prasideda“, kuriame jis pasidalino tiek savo sapnais, tiek asmeniškomis „žiniomis“ apie Sąjūdžio istoriją.
1988-jų metų vasarą visą Lietuvą prikėlę Sąjūdžio pirmeiviai šiame rašinyje yra išvadinti „lunatikų prieglauda“, o Jūs apibūdintas kaip išskirtinis veikėjas tarp tų keleto asmenų, kurių „blaivus protas“ tais „beprotybės“ ar „keistumo“ laikais atvedė į Nepriklausomybę, nepaisant šių lunatikų, kurie tada šiam jūsų tikslui tik trukdė. Autoriui tų laikų keistumą įrodo „keistos tetos pūkinėmis skaromis (t. y. Meilė Lukšienė), sugalvojusios tautinės mokyklos koncepciją“, kurios esą tada niekas nesuprato (pirmiausia, žinoma, pats autorius).
Autorius gi norėtų, kad „Dievulis“ visus „paklaikėlius iš anų laikų“ jau būtų „pakvietęs pas save“, tačiau baisėdamasis konstatuoja, kad taip dar nėra, ir visokie „vurdalakai“ (t. y. vilkolakiai) ir „zombiai“ esą vėl ateina.
Vienas iš tokių, pasak opuso autoriaus, yra Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys filosofas Arvydas Juozaitis, kuris esą „mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs istorine klaida“ ir esą reikalavęs „kad Mažeikių Nafta atitektų rusams, o ne vakariečiams“, ir t. t.
Visą literatūrinę retoriką A. Užkalnis paskyrė Arvydo Juozaičio apšmeižimui ir suniekinimui, lygia greta apjuodindamas ir visą 1988 m. Atgimimą.
Jūs, profesoriau, buvote vienas iš tų 1988 metais birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje išrinktų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių.
Jūs tada nebuvote nei Sąjūdžio organizatorius, nei plačiau žinomas visuomenės veikėjas ar kūrėjas, tačiau savo kalboje palaikėte „Liaudies fronto“ Estijos pavyzdžiu steigimą, todėl ir birželio 3 d. susirinkimo dalyviai Jums išreiškė pasitikėjimą, nepaisydami to, kad paskubėjote išvykti, nė nelaukdamas susirinkimo pabaigos. Puiku, kad tada palaipsniui įsijungėte į Sąjūdžio veiklą.

,,Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas. Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis.“ (Gintaras Songaila)

Jūs turėtumėte prisiminti tuos nepilnus penkis mėnesius iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kai Lietuva pasikeitė neatpažįstamai.
Po masinių Sąjūdžio renginių bei akcijų tauta morališkai išsivadavo iš sovietinės totalinės priespaudos, visoje Lietuvoje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas, visur suplevėsavo trispalvės, drauge su Tautine giesme suskambėjo ir partizanų dainos.
Įsibangavo „dainuojanti revoliucija“, o Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai nuolat keliavo po šalį, steigdami rėmimo grupes, tarsi laimindami tautos laisvės siekio prasiveržimą, istorinės tiesos ir tautinio orumo sugrįžimą į viešą gyvenimą ir į daugelio lietuvių širdis.
Laiminga yra karta, kuriai teko išgyventi šį nuostabų virsmą. Atgimimo banga kažkokia iškreipta forma pasiekė net ir jaunąjį Andrių Užkalnį, kuris šį tą iš anų laikų tarsi ir atsimena, nes, pasak jo, „anais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų“.
Jūs turėtumėte prisiminti nepalyginamai daugiau už A. Užkalnį. Antai, tikriausiai atsimenate ir tai, kad Arvydas Juozaitis dar birželio mėnesį Iniciatyvinėje grupėje gynė trispalvės iškėlimo reikalą, kad buvo vienas iš didžiųjų Sąjūdžio akcijų iniciatorių, kad tapo Roko maršo po Lietuvą siela (būtent to maršo, kuris išplatino trispalvės pakilimą visoje Lietuvoje ir kuriame A. Juozaitis pirmasis iš Sąjūdžio pirmeivių viešai įvardino Nepriklausomybę kaip aukščiausią Sąjūdžio tikslą).
Norėtųsi tikėti, kad gerbiate kitų Iniciatyvinės grupės narių bei daugelio sąjūdininkų gerus darbus, išsaugojote suvokimą apie VISŲ bendrą indėlį Lietuvos laisvėjimo ir išsivadavimo labui.
Tačiau Jūs neradote reikalo reaguoti į A. Užkalnio rašinį nei dėl Sąjūdžio bendražygių menkinimo, nei dėl tikrovės neatitinkančių teiginių apie „istorinę klaidą“ ar apie reikalavimus Mažeikių Naftą atiduoti rusams. Kas kas, o Jūs tai puikiai žinote, kad pats asmeniškai nebuvote „mūsų nepriklausomybės pasirinkimas“, nes Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas.
Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis. Kad Jūs tada laikinai vadovavote Sąjūdžio tarybai, buvo tik takas į Jūsų šlovės valandą, bet dar ne išskirtinis nuopelnas. Kiti Sąjūdžio lyderiai (minėtini – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, tačiau neskaitant Vytauto Petkevičiaus, kuris Sąjūdyje įtakos neturėjo) vardan bendro reikalo ar iš etikos sumetimų su Jumis stumdytis tiesiog nenorėjo.
Kai po 1990 m. rinkimų jus išrinko LSSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Jūs drąsiai, nuosekliai ir išradingai vykdėte Sąjūdžio daugumos valią, drauge su kitais bendražygiais daug nusipelnėte, apginant Nepriklausomybės reikalą ir siekiant atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo.
Nuo tada Jūsų vardas tautos sąmonėje buvo tvirtai susietas tiek su Kovo 11-osios Nepriklausomybės stebuklu, tiek su šita didžiąja Sąjūdžio pergale, tiek ir su visu Atgimimo Sąjūdžiu, kurio ryškiausia žvaigžde jūs tuomet tapote.
Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.
Deja, taip susiklostė, kad ir Jūs netapote neginčijamu visos tautos Nacionalinio išsivadavimo autoritetu.
Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas ne tiek dėl asmeninių savybių, ne tiek dėl tikrų ar netikrų „Sąjūdžio valdžios“ kalčių, bet jau kaip valdančio Sąjūdžio simbolis.
Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe. Itin blogai buvo tai, kad Atgimimo Sąjūdis tuomet ėmė siaurėti iki Sąjūdžio valdžios.
Tačiau blogai ir tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis ir tuo, kad visa kritika jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno.

,,Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.“ (Gintaras Songaila)

Šis metodas, žinoma, veikė, bet tik todėl, kad svarbiausias dalykas daugeliui buvo Nepriklausomybė, o ne Jūsų paties politinis vaidmuo.
Todėl šis metodas buvo ganėtinai sėkmingas tiktai iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Vėliau menamų Kremliaus agentų įvardinimo ir oponentų diskreditavimo, kad jie tarnauja Kremliaus interesams, taktika veikė, regis, jau tiktai Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlusių konservatorių rėmėjus. Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą ir tik laukia „demaskuojančio“ pateptųjų verdikto.
Tai kelia Lietuvai pavojų, nes didžioji tautos dalis ima simpatizuoti tiems viešiesiems veikėjams, kuriuos Jūs ekskomunikuojate, ir šitaip gali atsitikti net ir tais atvejais, kai jie iš tiesų būtų susiję su putinistinės Rusijos interesais.
Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis viso Sąjūdžio. Sąmoningai naudojotės tuo, kad tauta natūraliai jūsų asmenį susiejo su Sąjūdžio kulminacija, su Nepriklausomybės atkūrimu ir gynimu. Turbūt manote, kad politiniai tikslai pateisina manipuliacijas inertiška masine sąmone.
Tačiau Jūs lyg niekur nieko, tarsi pats būtumėte visai niekuo dėtas, tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės jau yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi.
Apstulbino ne tik tylus Jūsų solidarumas su A. Užkalniu bei A. Tapinu, kaip ir tas antrinimas patyčių bei niekinimo kultūrai apskritai, bet ir jūsų vieši išsireiškimai, kad š. m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos Mokslų Akademijos salėje įvykęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo 30-mečio minėjimas – tai esą yra „antisąjūdis“, nors jame dalyvavo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, kiti sąjūdininkai, atvykę iš visos Lietuvos.
Kas gi Jums suteikė teisę šitaip žeminti ir įžeidinėti kitus Nepriklausomybei nusipelniusius žmones bei kitus piliečius? Juo labiau kad tuo pat metu sąmoningai surengėte alternatyvų „suvažiavimą“ bažnyčioje. Ar tame suvažiavime dalyvavo nors vienas birželio 3 d. išrinktos Iniciatyvinės grupės narys, išskyrus Jus patį? Kas Jums sutrukdė dalyvauti Mokslų Akademijos salėje, kas ten negero buvo pasakyta?
Apginti Sąjūdžio garbę laiko neradote, tačiau esą gindamas Seimo pirmininką, kurį savo kalboje Seime pats suniekinote, suradote laiko apšaukti savo buvusius bendražygius ir gausius Tautos forumo dalyvius „trijų žmonių sąjūdžiu“.
Kodėl Jūs manote, kad jūsų parinkti asmenys į „Sąjūdžio“ tarybą, net jei dauguma jų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, vieninteliai atstovauja Sąjūdžio tradicijas? Ar vien tik todėl, kad yra susieti bei patys save sieja išimtinai su Jūsų asmeniu?
Netgi jeigu pripažintume, kad „dabartinio Sąjūdžio“ ištakas iš tiesų galima sieti su Atgimimo Sąjūdžiu, ar Jums neatrodo, kad itin ciniškai elgiatės, tvarkydamasis su šia garbinga vėliava, kaip su savo asmenine nuosavybe?

,,Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios?“ (Gintaras Songaila)

Savajame interviu LRT televizijai iš bažnyčios citavote a. a. monsinjorą Alfonsą Svarinską, taigi, rėmėtės jo autoritetu. Bet juk būtent Jūsų siūlymu monsinjoras prieš pat mirtį buvo pašalintas iš dabartinės, Sąjūdžio vardą turinčios asociacijos. Pasak jūsų pasiūlyto sprendimo: „jis laikomas pasitraukusiu iš Sąjūdžio“. Po viso šito, Jūsų kvietimas birželio 4 d. kalboje Seime „turėti sąžinę“ skleidė negerą veidmainystės kvapą.
Ar suprantate, kad žaidžiate savo partinio spjaudymosi žaidimus maro metu? Kur dėjosi Jūsų sąžinė, kai dešimt metų jūsų politinis patikėtinis Andrius Kubilius nuolat kartojo, kad piliečių emigracija yra gėris, o socialinė ir regioninė atskirtis susitvarkys savaime? Kai dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos (dėl atsijungimo nuo Rusijos energetinės sistemos žiedo BRELL)?
Kai buvo drastiškai naikinama Krašto apsauga? Kai rinkos principu buvo niokojamas Lietuvos švietimas, žalojama Lietuvos istorinė sąmonė, įskaitant ir Birželio sukilimo, kuriame dalyvavo Jūsų tėvas, atminimą? Kai buvo siekiama sudaryti TS-LKD koaliciją su Tomaševskio jedinstvininkais ir KGB karininkais?
Kai verslo grupės, įskaitant ROSATOM ir INTER RAO, darė įtaką TS-LKD lyderius? Kai palaikėte laisvą Lietuvos žemės pardavimą, nepaisant diskriminacinių sąlygų, kurios susidarė Europos Sąjungai neįvykdžius savo įsipareigojimų dėl išmokų žemdirbiams sulyginimo visose ES valstybėse narėse? Kai remiate neoliberalią eurofederalistinę kryptį konservatoriais pavadintos partijos, kurios garbės pirmininkas esate?
Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios? Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“?
Negi galvojate, kad iš pastarojo TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos išbraukus žodžius, jog partija sieks „kuo glaudesniais federaciniais ryšiais paremtos Europos Sąjungos“, niekas nebematys, kad TS-LKD viršūnėlės slapta siekia išsižadėti savo valstybės, jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tėvynių ir valstybių sąjunga, taigi, konfederaciniais pagrindais?

,,Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.“ (Gintaras Songaila)

Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai?
Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip:

„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių.
Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais.
Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje.
Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gintaras-songaila-atviras-laiskas-prof-landsbergiui.d?id=78439617

Gintaras Songaila. Kaip ministerija kultūrą gelbėjo

Gintaras Songaila, delfi.lt

Kovo 21 d. Seimo Kultūros komitete ministrė Liana Ruokytė-Jonsson keliose skaidrėse pristatė pasiūlymus dėl „naujo žiniasklaidos paramos modelio“ ir drauge pateikė posėdžio dalyviams Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą.

Kaip paaiškino ir Komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, būtinybė imtis šių reformų iškilo po to, kai dviejų kultūros ir meno leidinių atstovai ėmėsi viešų protesto akcijų dėl, jų nuomone, nepakankamos paramos, kurią jie šiais metais gavo iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kadangi savitvarkos subjektai, kurie yra atsakingi už fondo veiklą, esą patys nesugeba rasti sutarimo, o dar kaltina valdžią (nors ši čia niekuo dėta), tai, pasak R. Karbauskio, jai gali nieko kito nebelikti, kaip tik imtis atsakomybės ir skubiai svarstyti naują paramos modelį.
Iš komiteto pirmininko paaiškinimų posėdžio dalyviai turėjo progos įsitikinti, kad valdantieji gerai supranta savitvarkos modelio, kuri veikia Lietuvos žiniasklaidoje štai jau daugiau dvidešimt metų, demokratinę svarbą, ir kad jie nenori kištis į viešųjų finansų skyrimą žiniasklaidos projektams. Bet ką gi daryti, kai paramos gavėjai nepatenkinti? Posėdžio metu jau trijų kultūros leidinių atstovai pareiškė, kad jie labai džiaugiasi prasidėjusiu dialogu su Kultūros ministerija ir remia ministerijos iniciatyvą, bet ne fondo dalininkų ir Lietuvos meno kūrėjų sąjungos bendrus pasiūlymus dėl fondo veiklos sąlygų tobulinimo. Iki šiol viskas aišku, ar ne? Neaiškumai kyla perskaičius kažkodėl tik posėdyje padalintą Visuomenės informavimo įstatymo projektą. Karštieji ministrės rėmėjai jo tikriausiai nė nebuvo matę, kaip jo nebuvo matę ir fondo dalininkai, kultūros ir žiniasklaidos organizacijos. Iš šio projekto matyti, kad ministerijai rūpi visiškai ne kultūros ir meno leidinių gelbėjimo misija. Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis paprašė pradėti viešą diskusiją, tad ta proga čia ir pamėginsime panagrinėti komitete pristatytą tekstą.

Lietuvos žiniasklaidos taryba – ministerijos įstaiga

Projekte išbraukiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir visos su jo veikla susijusios įstatymo nuostatos. Vietoje nepriklausomo fondo, kurio pagrindinė misija yra konkurso tvarka paskirstyti valstybės asignavimus kultūros ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje, siūloma įsteigti naują instituciją – Lietuvos žiniasklaidos tarybą (LŽT). Kokia tai būtų institucija? Jeigu fondas yra dvidešimties dalininkų valdoma savarankiška viešoji įstaiga, tai LŽT steigėjas pagal ministrės pristatytą projektą jau būtų valstybė, o naujojo darinio „turtines ir neturtines teises bei interesus“ įgyvendintų „Vyriausybės įgaliota institucija“ (t. y. pati Kultūros ministerija). Taigi, jau vien dėl šio naujo principo tai būtų tik savitvarkos modelio atsisakymas ir, anot Kultūros komiteto pirmininko, atsakomybę prisiimtų jau ne savitvarkos subjektai, o valdžia.

,,Vieša diskusija dėl paramos modelio kultūrinei žiniasklaidai galėtų būti naudinga bent tuo atžvilgiu, jei fondo pasiūlymai taptų aktualesni politikams. Iki šiol jų visai nedomino, kad asignavimai fondui nebuvo didinami daug metų, nepaisant didėjančių paramos gavėjų veiklos kaštų (ypatingai po euro įvedimo), papildomų fondui priskirtų funkcijų, technologinės plėtros, didėjančios įvairovės ir augančios konkurencijos.“
(Gintaras Songaila)

Gintaras Songaila Renkant naujosios institucijos tarybą būtų nustatyta iš pažiūros lyg ir demokratinė jos rinkikų pasiūlymo tvarka. Tačiau projekte parašyta, kad šios tarybos rinkimus organizuotų „Vyriausybės įgaliota institucija jos nustatyta tvarka“. Taigi, viskas ir būtų sutvarkyta pagal kultūros ministro įsakymu nustatytą tvarką. Prie subjektų, kurie pagal projektą turėtų teisę siūlyti naujosios tarybos rinkikus, dar grįšime, o čia tik pažymėkime, kad vietoje blogesnės ar geresnės, bet iš tiesų nepriklausomos, institucijos siūloma įsteigti ministerinę įstaigą, veikiančią pagal vadinamąjį „atitrauktos rankos principą“, tai yra formaliai be akivaizdaus ir tiesioginio ministerijos vadovo kišimosi į paramos skyrimą.

Ar ministerijos įstaiga būtų skirta kultūros leidinių išlaikymui?

Bet gal nusivylę kai kurių kultūros ir meno leidinių atstovai kaip tik ir nebenori jokios savitvarkos, kuri negali suteikti jų veiklos perspektyvoms jokių aiškių garantijų, ir tuomet tikisi tokių garantijų iš ministerinės įstaigos?
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkai, suprasdami ne tik kultūros ir meno leidinių svarbą nacionalinei kultūrai, bet ir jų didelę priklausomybę nuo valstybės paramos (tokio pobūdžio leidiniai negali išsilaikyti iš savo veiklos), Kultūros komitetui pasiūlė įstatyme aiškiau apibrėžti tokių leidinių statusą ir įteisinti ilgalaikį paramos modelį, vertinant ne tiktai projektus, bet ir leidinių pažangą.
Ir tai nėra koks nors šiaip konjunktūrinis fondo atsakas, o dalininkų praėjusiais metais apsvarstytas ir įrašytas į visuotinio susirinkimo patvirtintą strategiją.
Beje, vieša diskusija dėl paramos modelio kultūrinei žiniasklaidai galėtų būti naudinga bent tuo atžvilgiu, jei fondo pasiūlymai taptų aktualesni politikams.
Iki šiol jų visai nedomino, kad asignavimai fondui nebuvo didinami daug metų, nepaisant didėjančių paramos gavėjų veiklos kaštų (ypatingai po euro įvedimo), papildomų fondui priskirtų funkcijų, technologinės plėtros, didėjančios įvairovės ir augančios konkurencijos.
Galgi ministerijos pristatytas modelis siūlo kažkokį proveržį šioje srityje? Iš pristatymo kalbų buvo galima suprasti, kad naujai įstaigai bus skirta gerokai daugiau asignavimų, nei dabar skirta fondui.
Tačiau ne ministras patvirtina valstybės asignavimus, ir mes žinome, ko mūsų valstybėje yra vertos Kultūros ministerijos garantijos, jei jos iš anksto nesuderintos bent jau su Finansų ministerija. Iš pateikto „modelio“ nematyti ne tik numatomos asignavimų sumos, jos pagrindimo, bet ir to, kokia konkreti tų asignavimų dalis būtų skirta kultūrinei žiniasklaidai. Todėl kol kas tai tik tušti pažadai.
Karštiesiems „ministerinio“ modelio rėmėjams turėtų būti kur kas svarbiau tai, kad ministerijos projektas iš viso pašalina bet kokias garantijas ne tiktai kultūros ir meno leidiniams, bet ir apskritai visai kultūros sklaidai žiniasklaidoje.
Jei dabar pagrindinis fondo tikslas yra remti kultūros ir šviečiamuosius projektus žiniasklaidoje, tai pasiūlytosios ministerinės įstaigos tikslas: „sudaryti sąlygas visuomenės informavimo kultūros plėtrai“. Todėl neatsitiktinai, turbūt, iš naujosios įstaigos remiamų programų dingo periodinių kultūros ir meno leidinių programa, kuri šiuo metu veikia fonde. Pagal ministerijos siūlymą naujoje įstaigoje beliktų tik bendrai „kultūros refleksijos programa“, kuri juk apimtų tikrai ne vien kultūros ir meno leidinius.
„Kultūros refleksija“ liktų vienintelė kultūros programa tarp kitų ministerijos įstaigos tikslų, kai fonde kultūros ir meno sklaidos tematika dabar yra visose šešiose fondo programose (ne tik periodinių kultūros ir meno leidinių, bet taip pat ir nacionalinės spaudos, regioninės spaudos, regioninių TV ir radijų, nacionalinių TV ir radijų, internetinės žiniasklaidos programose).
Periodiniai kultūros ir meno leidiniai iš ministrės pasiūlymų iš viso pradingsta ir kaip atskiras „tipas“.
Nesinori manyti, kad į kultūros refleksiją pretenduojantiems leidiniams visai nerūpėtų, kas apie kultūrą realiai parašyta ministerijos modelyje (išskyrus tą vieną kartą daugiau nieko ir neparašyta) ir kad iš steigsimos įstaigos valdymo siūloma išvis išbraukti visas kultūros ir meno organizacijas (jos net negalės siūlyti jokių „tarybos rinkikų“). O kodėl turėtų siūlyti, jei, anot ministrės patarėjo paaiškinimų kovo 21 d. Indrės Makaraitytės laidoje, jos nėra kompetentingos žiniasklaidos reikaluose?
Įdomu, ar „žiniasklaidos organizacijoms“, kurioms tik vienoms pagal sumanymą būtų palikta teisė siūlyti LŽT rinkikus, labiau rūpėtų kultūros ir meno leidiniai nei dabar fondui? Fondo dalininkų pasiūlymuose, kurie buvo pateikti Kultūros komitetui, numatyta nustatyti proporcingą atstovavimą kultūros ir meno organizacijoms fondo taryboje.

,,Karštiesiems „ministerinio“ modelio rėmėjams turėtų būti žymiai svarbiau tai, kad ministerijos projektas iš viso pašalina bet kokias garantijas ne tiktai kultūros ir meno leidiniams, bet ir apskritai visai kultūros sklaidai žiniasklaidoje.“ (Gintaras Songaila)

Fondo veiklos sąrangoje pamatinę vietą užima nepriklausomų žiniasklaidos bei kultūros ir meno organizacijų bendradarbiavimas. Reikia pripažinti, kad šis bendradarbiavimas galėjo būti (ir dar galėtų būti) produktyvesnis nacionalinės kultūros labui. Šis procesas daugiau ar mažiau jau buvo apėmęs visą žiniasklaidos spektrą.
Tačiau ministerija savo modelyje pasirinko kitą kelią – iš viso atsisakyti tokio bendradarbiavimo, kad ir „valstybės politiką žiniasklaidoje įgyvendintų“ jau esą tik profesionalai. Todėl trumpam pamirškime kultūrininkus ir sugrįžkime prie to modelio, kurį ministrė konkrečiai pateikė Kultūros komitetui žiniasklaidos srityje – strategiškai jau išvalyto nuo neprofesionalių kultūros veikėjų.

Ar ministerijos projektas – tai pačios žiniasklaidos savitvarkos modelis?

Komitete pristatytas „paramos žiniasklaidai modelis“ nuo pat pradžių nė iš tolo nebuvo pačios žiniasklaidos savitvarkos reiškinys. Jis nebuvo nei žiniasklaidos organizacijų sumanytas, nei išdiskutuotas. Jis nebuvo pateiktas ir ministerijos kviečiamam forumui – Medijų tarybai.
Pagal ministeriškąją gi viziją geriausiai žiniasklaida galėtų tvarkytis, skirstant paramą visuomenės informavimo projektams per ministerijos įstaigą.
Kokios kvapą gniaužiančios galimybės atsiveria sunkiai gyvenančiai Lietuvos žiniasklaidos rinkai! Štai kur visa tikroji sumanymo esmė ar net grožis, vos vos pridengtas rūpesčio kultūros ir meno leidiniais šydeliu! Pseudodiskusijos apie kultūros leidinių ateitį dūmų priedangoje iš tiesų siūloma visai kas kita.
Žiniasklaidos organizacijų, kurios pagal projektą siūlytų rinkikus į LŽT, sąrašas nėra baigtinis. Projekte tarp siūlytojų yra įrašytos pagrindinės žiniasklaidos asociacijos ir tikėtina, kad jų atstovai būtų išrinkti į LŽT.
Tačiau kas gi būtų tos kitos žiniasklaidos organizacijos ir kiek jų dalyvautų šioje demokratijos ,,šventėje“? Pasitaikė proga užmesti akį į vieną tokį (tikriausiai juodraštinį) sąrašą. Pamačiau keliasdešimt tokių organizacijų.
Apie kai kurias iš jų bent jau aš dar nieko nebuvau girdėjęs, jų viešos veiklos požymių žiniasklaidos rinkoje nepavyko surasti. Tačiau į tai kol kas nelabai kas kreipia dėmesį. Juk svarbiausia, kad čia siūlomas „pasiteisinęs“ Lietuvos kultūros tarybos ar Lietuvos mokslo tarybos modelis, o savitvarką garantuotų kultūros ministro pasiūlytas ir Ministro pirmininko paskirtas LŽT vadovas.
Nežinia, kuo tas Lietuvos kultūros tarybos modelis, anot žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ atstovo, pasiteisino. Atmeskime šiurkštų kriterijų, kad kai kurie leidiniai savo projektams prisiduria šiokią tokią paramą ir iš šios tarybos (tai tik rodo šių leidinių vadovų guvumą).
Labai džiugu, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) jau brenda iš konfliktų ir teismų liūno (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, nepaisant viešai skambančių skundų ir ministrės patarėjo viešai mėtomų kaltinimų dėl „fondo neskaidrumo“, per daugiau nei dvidešimt savo veiklos metų neturėjo nė vienos teismo bylos dėl paramos skyrimo). Galbūt LKT jau ima pasiteisinti ar artimiausiu metu pasiteisins, tačiau tai dar visai nereiškia, kad ji yra ar gali būti tinkamas modelis žiniasklaidai.

Ar ministerijos siūlymai kaip nors susiję su strateginiais valstybės uždaviniais?

Pagal 2015 m. pradžioje įsigaliojusią Visuomenės informavimo įstatymo 28 str. redakciją, fondui buvo pavestos papildomos funkcijos – tai parama visuomenės informavimo saugumo stiprinimo ir medijų raštingumo ugdymo projektams.
Ir šiems naujiems labai svarbiems tikslams praėjusios kadencijos valdančioji koalicija skyrė fondui papildomai… 141 000 eurų. Fondas juk neturi galimybių kaip nors apriboti paramos gavėjų teikiamų paraiškų savo nuožiūra, ir, suprasdamas pavestos misijos svarbą bei teikiamų projektų kokybę, šiems projektams konkurso tvarka skiria dvigubai daugiau paramos lėšų iš bendro biudžeto.
Dėl to ir vėl nukenčia kultūros projektai, nes bendrieji asignavimai fondui 2017 m. buvo padidinti… 2000 eurų. Ar ši problema rūpėjo kultūros ministerijai (kuri iki šiol yra Fondo dalininkė) ar Finansų ministerijai? Ne, nė kiek nerūpėjo.

,,Yra įmanomi ir priimtini patys įvairiausi valstybės paramos žiniasklaidos projektams modeliai. Todėl yra svarstytinos ir pačios įvairiausios reformos. Tačiau, jei siekiama panaikinti nuo valdžios nepriklausomą lėšų žiniasklaidai skyrimą, tai bus tik naujo valdžios įtakos instrumento kūrimas.“ (Gintaras Songaila)

Iš siūlomo modelio apskritai pradingo ankstesnės Vyriausybės prioritetuose ir galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme deklaruotas visuomenės informavimo saugumo stiprinimo uždavinys. SRTR fondo dalininkų Kultūros komitetui pateiktas projektas siūlo atskirti fondui pavestas naujas funkcijas į atskiras programas ir numatyti joms lėšas, nes dabar atrodo, kad į jungtinius komitetų posėdžius susirinkę politikai tik panagrinėja, kaip kinta visuomenės požiūris į propagandą, bet strateginio Vyriausybės įgaliotos institucijos rūpesčio informaciniu visuomenės atsparumu nėra.
Tiesa, ministerijos projekte yra perrašytas ir fondo pasiūlymas, kad turi būti išskirta užsienio lietuvių žiniasklaidos programa (tik nėra pasiūlymo Vyriausybei numatyti jai konkrečias lėšas). Be to, sprendžiant iš projekto teksto, ministerija planuoja perimti ir „visuomenės sveikatinimo“ uždavinius. Tai turbūt vienintelė išties originali pateikto naujojo modelio idėja, tik įdomu, kaip į tai sureaguos Sveikatos apsaugos ministerija?

Koks tikrasis siūlomų reformų tikslas ir pagrindinis motyvas?

Yra įmanomi ir priimtini patys įvairiausi valstybės paramos žiniasklaidos projektams modeliai. Todėl yra svarstytinos ir pačios įvairiausios reformos. Tačiau, jei siekiama panaikinti nuo valdžios nepriklausomą lėšų žiniasklaidai skyrimą, tai bus tik naujo valdžios įtakos instrumento kūrimas.
Panašu, kad tai ir yra pagrindinis „naujojo modelio“ tikslas. Jau netrukus bus proga šią prielaidą patikrinti. Net jei ministerijos atstovai sutiks su įvairiausiais savo modelio patobulinimais, bet sieks bet kuria kaina perduoti „savitvarkos“ funkcijas ministerinei įstaigai, įtarimas pasitvirtins. Juk gali būti pačių įvairiausių nuo valdžios nepriklausomų institucijų, bet ar tikrai to siekia iniciatyvos autoriai?

Kas priims sprendimus ir kodėl šįsyk tai gali būti pavojinga?

Jei aukščiau išdėstyti pastebėjimai teisingi, tai tikrieji šios iniciatyvos autoriai yra visiškai ne Kultūros ministerijoje. Tuomet kurgi?
Juk apie naująjį paramos žiniasklaidai modelį, panašu, nieko nežinojo nei Kultūros komiteto pirmininko R. Karbauskio politiniai kolegos didžiausioje Seimo frakcijoje, nei koalicijos partneriai. Tai – blogas ženklas, rodantis, kad galbūt čia vyksta daug rimtesnis žaidimas už Seime atstovaujamų politinių jėgų nugarų. Ir naująjį įrankį kažin kas galimai tikisi naudoti panašiu stiliumi.
Net ir niekuo dėti Seimo valstiečiai gali susigundyti įtakos didinimo žiniasklaidai galimybėmis. Tačiau demokratinėje valstybėje, kurioje Seimo daugumą nulemia rinkimai, dažnai šiandieninė ,,pozicija“ po eilinių rinkimų yra priversta trauktis į opoziciją.
Tuomet dabartinių valdančiųjų sukurtas instrumentas patektų į kitos politinės grupės rankas. Gali susigundyti ir opozicija, kurios mažiau patyrę politikai gali tikėtis šio naudingo įrankio, kai tuoj tuoj pakeis valdžią. Tačiau ir jų viltys gali neišsipildyti.
Gal racionaliau būtų stiprinti teisinius demokratijos mechanizmus, kad jie veiktų patikimai ir nepriklausomai nuo politinės konjunktūros?

http://Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gintaras-songaila-kaip-ministerija-kultura-gelbejo.d?id=77540133

 

 

 

 

 

 

Tomas Baranauskas. Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Tomas Baranauskas, www.propatria.lt

Artėjant Laisvės gynėjų dienai kviečiame skaitytojus prisiminti šios šventės metu ne pirmus metus platinamos „Neužmirštuolės“ idėjines ištakas ir kontekstą,, kurios 2016-ųjų pradžioje apžvelgė istorikas Tomas Baranauskas.  

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.

„Neužmirštuolės“ autoriaus išsiliejimas labai primena ir jo proto brolio, liberalų į Vilniaus miesto tarybą atvesto brito Marko Adamo Haraldo pagarsėjusį pasisakymą, kuriuo jis tą pačią anglišką frazę („f. y.“) pritaikė visai Lietuvai ir tuo privertė sunerimti net viską „liberaliai“ vertinančius liberalus bei jų brangiai apmokamus įvaizdžio formuotojus. Konservatorių suburtas „trolibanas“ šioje srityje bando perspjauti ir viską galinčius liberalus. Tą liudija ir pernai Kalėdų išvakarėse išplatintas paties partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio videoklipas, kuriame jis bando įrašyti Kalėdinį sveikinimą ir kartu užsirašinėja „idėjas“ iš tipiško trolio vaidmenį atliekančio humoristo Manto Katlerio, kuris, po įvairių nešvankių juokelių ir šiaip nusišnekėjimų, dar ir pareiškia norą įstoti į TS-LKD bei atsisveikindamas pasako Gabrieliui jį ir jo elektoratą pamaloninti turinčius žodžius: „Nu gerai, tai aš gal tada ir nebetrukdysiu. Ką, Gabrieliau. Dėkui, būsimasis Ministre Pirmininke“. Trumpai sakant, į „trolibanišką“ kultūrą dabar jau atvirai orientuojasi ne tik šios neva „konservatyvios“ partijos jaunimas, bet ir pats jos pirmininkas, matyt, tokiu būdu besitikintis tapti pirmuoju „troliu-premjeru“ Lietuvos, o gal net Europos ar pasaulio, istorijoje.

Kokį gi „brendą“ siūlo į Sausio 13-osios minėjimą besirenkantiems žmonėms konservatorių troliai? Kaip jau matėme tokį „belekokį“, kuris atėjo į Vaido Saldžiūno galvelę, kai jis pamatė britišką „popį“, t. y., aguonos simbolį, angliškai vadinamą „Remembrance poppy“. Pastarasis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems britų kareiviams atminti. Skirtingai nuo Saldžiūno, kuriam tiesiog „reikėjo simbolio ir taškas“, britai aguoną pasirinko ne atsitiktinai. Ji pradėta naudoti 1921 m., po karo praėjus tik 3 metams, ir rėmėsi populiaraus karo metų Džono Makrėjaus eilėraščio „Flandrijos laukuose“ motyvu („In Flanders fields the poppies blow /Between the crosses, row on row“).

Iš tiesų tikri praeitį primenantys simboliai ir gali būti tik tie, kurie paimti iš praeities. Praeities elementai gali būti permąstyti, suaktualinti, jiems galima suteikti naują formą, bet pati atminimo idėja reikalauja ryšio su praeitimi. Niekas praeičiai jokių dirbtinų simbolių nekuria ir neprimetinėja.

Tiesa, Lietuvos konservatoriams tai – ne pirmas kartas. Juk būtent jie, kai turėjo valdžią, atgaline data 1991-aisiais gintą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą perkrikštijo į niekada neegzistavusį „Atkuriamąjį Seimą“. Tad galbūt „Atkuriamojo Seimo“ gynėjams toks tuščioje vietoje išgalvotas simbolis ir tinka, bet realiai egzistavusios Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos televizijos bei radijo gynėjams tai turėtų būti pasityčiojimas. Istoriškai jis siejasi nebent su Saldžiūno chamizmu ir konservatorių noru primetinėti Tautai Sausio 13-osios minėjimo taisykles, bet tik ne su pačia Sausio 13-aja.

Kol nebuvo tokio „išsamaus“ autorinio paaiškinimo, pareikšta įvairių svarstymų, ką toks lyg giedrą dieną iš dangaus nukritęs simbolis galėtų reikšti? Iškart buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad neužmirštuolė – vienas iš masonų simbolių, net vadinama „masonų gėle“ (angl. masonic flower). Masonų organizacijų ji ir naudojama panašiu pavidalu – kaip į atlapą įsegamas ženklelis. Iškart pasipylė interpretacijos, ar masonai Sausio 13-ąją gerai, ar blogai? Vieniems gal pasirodė, kad tai – masonų sąmokslas, kitiems – pats masonų minėjimas neigiamame kontekste – kvailystės ir tamsumo simbolis. Suprantama, kad masonų būta ir yra visokių. Masonai – ne kokia paslaptinga vieninga organizacija, o tik slaptos organizacijos kūrimo modelis. Taip susiorganizavus, galima tą organizaciją ir geram, ir blogam panaudoti, todėl teisti ar ginti masonus apskritai, nėra jokios prasmės. Kalba visgi šiuo atveju turėtų suktis ne apie masonus, o apie tai, kuo jie susiję su Sausio 13-aja? Jei niekuo, tai jų simbolis šiai datai netinka lygiai taip pat, kaip ir kitų su šiuo įvykiu nesusijusių organizacijų simboliai, kurių yra tūkstančiai.

Kaip ir daugelis simbolių, neužmirštuolė nėra vienaprasmė. Antroji plačiai paplitusi jos simbolinė prasmė susijusi apskritai su atmintimi ir „neužmiršimu“ – ši prasmė tiesiogiai išplaukia iš šios gėlės pavadinimo, kuris daugelyje kalbų reiškia tą patį: rusų nezabudka, anglų forget-me-not (vienas iš pavadinimų), vokiečių Vergissmeinnicht. Todėl neužmirštuolės kartais panaudojamos, kaip akcijų, kuriomis kviečiama ko nors neužmiršti simbolis. Pavyzdžiui, jos naudojamos Rusijoje (ir Sovietų Sąjungoje), minint Pergalės dieną (gegužės 9-ąją), taip pat minint armėnų genocidą, o Lietuvoje, antai, dar 2013 m. kultūros darbuotojai dalino atvirukus su neužmirštuolėmis, savo pažadus užmiršusiems politikams.

Jeigu „neužmiršimas“ yra vienintelė šio ženklelio idėja, kyla klausimas, ar tikrai Sausio 13-oji, kad ir kokia svarbi daugeliui mūsų ji būtų, yra vienintelė diena, kurios negalima užmiršti? Ar galima, pavyzdžiui, prisiminti kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, užmiršus Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Galima būtų dar suprasti, jeigu neužmirštuolė būtų pasirinkta kaip visų atmintinų dienų simbolis (jų, vien oficialiai pripažintų, šiandien turime virš 60). Visas jas jungia ta viena banali „neužmiršimo“ idėja, tad sieti tą ženklelį tik su viena data vien dėl gėlytės pavadinimo neatrodo prasminga.

Tačiau ženklelio šalininkai ir propaguotojai nevengia itin agresyvaus jo propagavimo. Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas į „Neužmirštuolės“ akcijos kritiką reagavo piktu straipsniu „Neužmirštuolė kažkam kelia kosulį“ (būtent jį aptariant ir gimė aukščiau cituotas Saldžiūno komentaras). „Užpernai intensyviai durnų vatnikų keltos isterikos apie žydomasonius atrodė labai linksmai. Pernai jos jau buvo gerokai silpnesnės, tačiau atsirado kitas, absurdą primenantis aiškinimas – esą negalima turėti Neužmirštuolės, nes juk yra Trispalvė. Absurdiškas aiškinimas – lyg simbolis, primenantis Sausio 13, kuo nors prieštarautų valstybingumo simboliui,“ – dėsto R. Savukynas. Iškart gauname pajusti, kad tas, kuriam nepatinka popierinė neužmirštuolė Sausio 13-osios simbolio vaidmenyje, yra „durnas vatnikas“, o pats trečius metus gyvuojantis „simbolis“ jau statomas į vieną gretą su Trispalve, tarsi oficialų visos Lietuvos simbolį galima būtų bent iš tolo gretinti su šiuo trolibano kūriniu.

Beje, įdomu, ar gerbiamam R. Savukynui nekilo pasipiktinimas, kai tos pačios partijos, kuri dabar platina neužmirštuoles, veikėjas Paulius Subačius 2009 m. atvirai tyčiojosi iš Lietuvos Trispalvės, vadindamas ją afrikietiška ir kenkiančia Lietuvos įvaizdžiui? Gal konservatorių troliai kada nors sukurs „geresnę“? O gal tiesiog trolių neužmirštuolė – jau svarbesnė ir už Trispalvę?

„Aš nieko jums nesakysiu apie tuos idiotus, kurie tiesiog kliedi,“ – dar pakelia pasipiktinimo lygį R. Savukynas. Ir tada jau pereina prie konstruktyvesnės argumentacijos: „Mes visi mąstome simboliais. Jei kokį nors simbolį turime galvoje, tai kažką, kas tik siejasi su tuo, mes ir atsimename. Ir kai kas elementariai nenori, kad būtų simbolis, kuris aiškiai mums primena būtent Sausio 13-ąją. Būtent tą Sausio 13-ąją, kai mes pasipriešinome, parodėme pasauliui, kas yra agresoriai ir galų gale laimėjome. Laimėjome, nes pasiryžome geriau mirti, nei būti okupuotais.“

Labai gražiai čia išklojo gerbiamas tinklaraštininkas, reikia pripažint. Ne kiekvienas, deja, supranta simbolių reikšmę, todėl gali ir nusistebėti – ko čia dėl vienokios ar kitokios gėlytės tiek ginčų? Iš tiesų simboliai yra svarbūs – čia visiškai sutinku su R. Savukynu. Tik kažkokiu paradoksaliu būdu jis tokį simbolių vertės suvokimą sugeba suderinti su įsitikinimu, kad naują simbolį gali sukurti bet kas, bet kam ir bet kaip. Ir kad niekuo su praeitimi nesusijęs simbolis gali priminti praeitį ir netgi vienyti… Vienyti?

Ar gali vienyti simbolis, kurį sukūrė ir agresyviai išplatino troliai, o jo gynėjai ir propaguotojai svaidosi užgauliojimais kiekvieno, kam toks „simbolis“ nepatinka, atžvilgiu? Tas pats R. Savukynas, deja ne išimtis. Nes vos pateikęs keletą argumentų, grįžta prie plūdimosi: „Ir būtent todėl nuo šio simbolio isterikos ištinka visus tuos, kas tiesiog gyvuliškai nekenčia mūsų valstybės.“ Ir dar daugiau: „Ar žinote, koks tasai vienintelis diskursas, kuriame Trispalvė (valstybingumo ir laisvės simbolis) gali prieštarauti Neužmirštuolei (Sausio 13 simboliui)? Koksai diskursas priešpastato valstybę ir laisvę Sausio 13-ąjai? Taip, tai būtent tasai koloradinis diskursas, pagal kurį Lietuva būtų „laisva“ ir „valstybinga“, jei būtų atkurta LTSR,“ – pyškina autorius, nejučia nevykusį Saldžiūno kūrinį pakeisdamas pačia Sausio 13-aja ir Lietuvos Valstybe, o jo priešininkus, atitinkamai, apšaukdamas „koloradais“ ir „komunistais“… Ar ne per daug susireikšminta?

Nieko nėra blogiau, kaip simbolis, kuris kelia nesantaiką ir tuščius ginčus dėl tuščio paveiksliuko. O taip neišvengiamai atsitinka, kai kokio nors „brendų“ kūrėjo dėl jam pačiam neaiškių priežasčių pasirinktas simbolis imamas klijuoti ant visiems svarbių dalykų. Tokių simbolių kūrimą ir ypač tokį agresyvų propagavimą galima prilyginti diversijai. Jis supriešina žmones, kuriuos šiaip jau turėtų vienyti Sausio 13-osios atminimas ir Lietuvos Nepriklausomybės idėja. Nebevienys. Nes taip sugalvojo troliai ir juos remianti partija.

http://www.propatria.lt/2017/01/tomas-baranauskas-sausio-13-osios.html