Užsienis

Gediminas Navaitis. Testas kandidatams

Gediminas Navaitis, www.delfi.lt

Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai, ką daryti su Lietuvos valstybe?

Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“ Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia, kas joje gyvens, o stipri ES nurodys, kiek ir ko priimti.

,,Šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas .“ (Gediminas Navaitis)

Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančiosios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, verta suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to, ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija – išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino, kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas. Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės, ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.

Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau daugiau kaip penktadalis jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas. Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.

Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką, valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus. Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse, auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius.

,,Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius, išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.“ (Gediminas Navaitis)

Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje. Vidurinei klasei kartkartėmis numetamos kelios dešimtys eurų (kaip, pavyzdžiui, atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai, pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą, net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.

Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli. Ekonomistas T. Pikety rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone, toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.

Iš viso, kas pasakyta, išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.

,,Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant, progresiškai apmokestinti itin didelį, t. y. neskirtą vartojimui, o skirtą įtakai didinti, turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus.“ (Gediminas Navaitis)

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą. Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams. Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu, ar už nacionalinę XXI a valstybę?“

Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gediminas-navaitis-testas-kandidatams.d?id=78599759#cxrecs_s

 

 

M. Kundrotas. Multikultūralizmas: klaidos ir pamokos

Marius Kundrotas, www.alkas.lt

Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.

Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose – rėmėsi vietiniais elitais. Prancūzai, dažniausiai, sava, prancūziška administracija ir tiktai pusiau priklausomose šalyse, kaip Indokinija, toleravo vietinius elitus.

Dabar šios šalys radikaliai skiriasi imigracijos politika. Britai įsileidžia mažiau migrantų, užtat įsileidę suteikia jiems daugybę teisių. Pavyzdžiui sikhams leidžiama valstybės tarnyba su savomis uniformomis, su spalvotais tiurbanais: vienos spalvos – kariams, kitos – policininkams, trečios – ugniagesiams. Prancūzai įsileidžia beveik bet ką, bet po to stengiasi perdirbti pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Kai kas džiūgauja, kad musulmonėms ten plėšomos burkos, bet plėšomi ir kryželiai krikščionims.

Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos santykius su ateiviais. Pavyzdžiui, atvykusiems musulmonams totoriams buvo prisakyta vienpatystė. Ir tai buvo suderinama su musulmoniškais papročiais, nes daugpatystė islame – leidžiama, bet nėra privaloma. Totoriškame ir apskritai – tiurkiškame islame nėra ir burkų, visą kūną ir veidą dengiančių drabužių. Tačiau kai kuriose, ypač – arabiškose ir afganiškose islamo tradicijose tai – privaloma. Taigi, vienpatystė totoriams Lietuvoje ir burkų draudimas Prancūzijoje yra iš esmės skirtingos kultūrinės politikos.

Prieita iki tokių kraštutinumų, kad Prancūzijoje atsisakoma teikti pilietybę moteriai, atsisakiusiai paduoti ranką svetimam vyrui. Danijoje dešinieji populistai savo laiku siūlė rodyti atvykėliams iš islamo šalių vaizdus su nuogomis moterimis, o Nyderlanduose, berods, jau įteisinti dar žiauresni siužetai su besiglamonėjančiais homoseksualistais. Visa tai privaloma priimti. Visgi aršiausia liberalizmo diktatūra – Prancūzijoje, kas paaiškina ypač gausius smurto proveržius.

Naivesnis vertintojas pasakys, kad išeitis – kuo didesnė tolerancija visoms kultūroms. Tai būtų tokia pat klaida, kaip ir kultūrinis prievartavimas be jokios moraliai pateisinamos priežasties. Pavyzdžiui, kai kuriose atvykėlių bendruomenėse vyksta moterų apipjaustymai. Skirtingai, nei vyrų apipjaustymai, įprasti judėjų ir musulmonų tradicijose, šie sužaloja moterį visam gyvenimui. Ar tai reiktų toleruoti? Jokiu būdu. Vis dėlto ir santykinė tolerancija nėra atsakymas. Tokią politiką taiko Vokietija ir Skandinavija, o jos konfliktiškumo mastais vejasi Prancūziją.

Atsakymas – tautinis ir kultūrinis teritoriškumas. Kiekviena tauta su sava kultūra turi gyventi savame krašte. Minimalus kitataučių ar kitakultūrių žmonių skaičius nėra grėsmingas, priešingai, jis tiktai praturtina dvasinį šalies kraštovaizdį. Bet kai atvykėliai sudaro gausias grupes, konfliktai – vargiai išvengiami. Negalima atskirti žmogaus nuo jo kultūros. Jei konkrečios tautos ar religijos kultūra iš principo prieštarauja vietinei, tos tautos ar religijos žmonėms tiesiog reikia užverti duris. O jeigu jau priimi – priimk su visa kultūra, nuskabydamas tik akivaizdžią barbarybę. Deja, pastarajame sprendime jau glūdi prieštara: kas ir kaip nustatys barbarybės ribas?

Nereikia ieškoti priešų konkrečiose kultūrose. Priešas – liberalizmo ir su juo susiliejusio marksizmo ideologija, kuri skatina kultūrų trintį. Kultūrų trintis skiriasi nuo sveikos jų apykaitos, kai teritoriška tauta gali priimti arba atmesti kitų tautų kultūrų elementus. Trintis reiškia badymąsi alkūnėmis toje pačioje šalyje. Gerai, jei tik alkūnėmis, nes dabartinėje Europoje populiaresni peiliai, sprogmenys, įvairios transporto priemonės.

Jei skirtingas kultūras puoselėja tos pačios šalies senbuviai – ką padarysi. Lieka dvi išeitys: bandyti rasti kompromisą arba atsiskirti, kaip dabar siekia atsiskirti Filipinų musulmonai nuo katalikiškos šalies daugumos. Bet prisiimti skirtumus iš svetur – nei pareiga, nei būtinybė. Žinoma, kad britiškas kelias – racionalesnis, nei prancūziškasis, bet racionaliausias – lietuviškasis iš Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Nors didžiąją dalį Lietuvos valstybės sudarė užkariautos kitataučių žemės, bet pati Lietuva liko etniškai lietuviška, su mažomis kitataučių bendrijomis, gana ilgai. Tik nusekus tautinei savimonei miestuose, o po to ir dvaruose įsigalėjo kitos tautos.

Didžiausia multikultūralizmo klaida – įsivaizdavimas, kad visas kultūras galima suderinti, ir dar vienoje šalyje. Taip nėra. Skirtingi žvilgsniai į žmogų, visuomenę ir valstybę dėsningai kurs konfliktines situacijas ir jų tiktai gausės. Pavyzdys – kai ramių lietuvių name apsigyvena išraiškingas italas, kiauras paras klykiantis per mobilųjį telefoną laiptinėje. O juk tai – europietis. Kas bus, kai apsigyvens arabas, įsižeisiąs, jei svetimas vyras pažvelgs į jo žmoną ar ją užkalbins? O gal net sukursiantis judėjimą, kurio tikslas bus panaikinti Lietuvoje demokratiją ir įvesti šariją?

Senovės kinai žinojo sprendimą. Nepajėgi įveikti kitos kultūros atvirame santykyje arba su ja susigyventi – apsitverk siena. Dabar tai suvokia Donaldas Trampas ir Viktoras Orbanas. Tai galėtų būti šiuolaikinė, racionali ir morali Vakarų pasaulio politika. Kodėl dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis, kurias sukūrė Vakarų žmonės, turi naudotis kiti? Kodėl tie kiti turi mus išstumti? O gimstamumo rodikliai Vakarų Europoje – aiškiai svetimšalių naudai.

Nelogiška manyti, kad, įvedus tam tikrus kultūrinius reikalavimus, svetimšaliai taps anglais, prancūzais, vokiečiais ar lietuviais. Šią klaidą darė senovės romėnai. Jie įsivaizdavo, kad, suteikus germanams romėniškus vardus ir išmokius juos romėniškų papročių, šie taps romėnais. O pasekmė buvo tokia, kad germanai sukūrė savas karalystes Romos vietoje.

Nelinkėkime to Lietuvai. Privalome griežtai atmesti bet kokius masinės imigracijos planus, o visų pirma – svetimšalių integracijos užmojus. Neprivalome nieko integruoti. Lai žmonės, kuriems mūsų vertybės – svetimos, gyvena savose tėvynėse, arba keliauja į tas šalis, kur jų vertybės – priimtinos. Neprivalome spręsti už Prancūziją, Vokietiją ar Skandinaviją. Bet pasilikime teisę apie savo šalį spręsti patys. Europos Sąjunga kurta kaip suverenių valstybių sąjunga, tokia ir turi išlikti. Neužsileiskime kosmopolitizmu apsikrėtusių valstybių ar politinių jėgų diktato, net jeigu jis primetinėjamas Europos Sąjungos vardu.

Laikas perfrazuoti Liudviko XIV žodžius ir adresuoti juos Vladimiro Putino draugui, Karlo Markso gerbėjui Žanui Klodui Junkeriui ir jo sėbrams. Gal manote, kad Europa – tai jūs? Europa – tai mes!

http://alkas.lt/2018/05/08/m-kundrotas-multikulturalizmas-klaidos-ir-pamokos/

G. Navaitis. Tautos valia gyventi laisvėje

Gediminas Navaitis, www.alkas.lt

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – gera proga pamąstyti apie tautos kelią į laisvę. Šiandien, kai samprotauti apie nusivylimą Lietuva tampa kone madinga, kai nuolat peršama mintis „ne už tokią…“ itin svarbu prisiminti ir suprasti bandymus valstybę kurti.

Lietuvos valstybingumas žlugo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Gindama prarandama nepriklausomybę tauta sukilo. 1794 metų Tado Kosciuškos sukilimaas pralaimėjo.

Užaugo nauja kartą ir 1831 m. kilo naujas sukilimas. Jis pralaimėjo.

Bet užaugo nauja karta ir 1863 sukilėliai vėl siekė laisvės. Sukilimas pralaimėjo.

Bet valstybės ir laisvės siekis nedingo. Užaugo nauja karta ir 1905 m. Vilniuje vykęs pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas aptarė Lietuvos valstybės atkūrimo kelią. Šio suvažiavimo dalyvių priimtame sprendime skelbiama, kad „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). <…> Lietuvių suvažiavimas nutarė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“.

Dabar galima abejoti, ar šis sprendimas yra tapatus nepriklausomybės deklaracijai, tačiau carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad „Lietuvos Taryba, būdama vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Toliau deklaracijoje rašoma, kad Taryba, kurdama Lietuvos valstybę prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos.

1918 m. vasario 16 d. paskelbiama Nepriklausomybės deklaracija, kurioje rašoma: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

1922 m. gegužės 15 d. išrinkti Lietuvos Steigiamojo seimo atstovai irgi paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje rašė, jog „Lietuvos steigiamasis seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, su etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

1940 m. istorinis Lietuvos priešas vėl sunaikino Lietuvos valstybingumą.

Tautos atsakas 1941 m. lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Jo metu per Kauno radiją paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Joje teigta: „Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1944 m. vasario 16 d. VLIK paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kuris paskelbė, kad „suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas“.

1949 m. vasario 10-20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, skelbia, kad LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovauja politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.

1949 m. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Šios deklaracijos nebuvo žodžiai. Už jų idėjas žuvo Lietuvos partizanai. Partizanai kariškai pralaimėjo.

Bet užaugo nauja karta ir 1978 m. birželio 15 d. paskelbtas Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinės grupės parengtas dokumentas, kuriame  rašoma, kad „pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas“.

1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje buvo priimta deklaracija, kurioje teigiama, jog „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“

Ir galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.

Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per kiek trumpesnį laiką nei šimtmetis bandė kurti valstybiningumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam nebėra, jog laisvės deglas užgesintas, jį vėl ir vėl įžiebdavo nenumaldomas tautos nepriklausomybės troškimas.

Ar tai nėra geriausias įrodymas, kad šiandienę Lietuva, kurioje užaugo nauja, laisvų žmonių karta, įveiks dabartinius sunkumus ir su nauja energija kurs savo valstybę.

http://alkas.lt/2018/03/10/g-navaitis-tautos-valia-gyventi-laisveje/

Tomas Baranauskas. Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?

Tomas Baranauskas, www.propatria.lt

Artėjant Laisvės gynėjų dienai kviečiame skaitytojus prisiminti šios šventės metu ne pirmus metus platinamos „Neužmirštuolės“ idėjines ištakas ir kontekstą,, kurios 2016-ųjų pradžioje apžvelgė istorikas Tomas Baranauskas.  

Kai 2014-aisiais staiga nei iš šio nei iš to išdygo nematytas neregėtas Sausio 13-osios simbolis – popierinė neužmirštuolė, konservatorių jaunimo gausiai dalinama kartais suglumusiems, o kartais – ir nieko bloga neįtariantiems minėjimo dalyviams, atsirado visokių spėliojimų, ką tokia naujų simbolių kūryba galėtų reikšti?

Šiemet pagaliau su pasiaiškinimu apsireiškė pats idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas, kuris viską paaiškino „Veidaknygėje“ tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje kilusioje diskusijoje: „Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“

Pacituotas paaiškinimas, tiesą sakant, paaiškina labai daug – daug daugiau, nei tikėjosi akivaizdžiai riboto proto ir kultūros jo autorius, apsvaigęs nuo sėkmės ir pojūčio, kad „jis čia sprendžia“. Visų pirma, jis parodo, kieno rankose atsidūrė mūsų pergalės ir vienybės diena – Sausio 13-oji, jos šventimo organizavimas ir jos „brendų“ kūrimas. Tai – prie TS-LKD partijos susitelkęs vadinamasis „dešinysis trolibanas“. Šį įvardijimą „trolibano“ entuziastai, beje, patys priima su pasididžiavimu, mat „bukagalvius glušpetrius“ juk reikia „trolinti“ su talibams būdingu užsidegimu. Tokiai „politinei kultūrai“ labai ryškiai atstovauja 2011–2013 m. Jaunųjų konservatorių lygai vadovavęs Adomas Bužinskas, konservatorius-humoristas Algis Ramanauskas-Greitai, konservatorių rinkiminių kampanijų dalyvis, vadinantis save rašytoju, Andrius Užkalnis, falo figūromis savo langus puošiantis tinklaraštininkas Mykolas Pleskas („Kleckas“) ir kiti panašūs bei į juos besilygiuojantys veikėjai.

„Neužmirštuolės“ autoriaus išsiliejimas labai primena ir jo proto brolio, liberalų į Vilniaus miesto tarybą atvesto brito Marko Adamo Haraldo pagarsėjusį pasisakymą, kuriuo jis tą pačią anglišką frazę („f. y.“) pritaikė visai Lietuvai ir tuo privertė sunerimti net viską „liberaliai“ vertinančius liberalus bei jų brangiai apmokamus įvaizdžio formuotojus. Konservatorių suburtas „trolibanas“ šioje srityje bando perspjauti ir viską galinčius liberalus. Tą liudija ir pernai Kalėdų išvakarėse išplatintas paties partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio videoklipas, kuriame jis bando įrašyti Kalėdinį sveikinimą ir kartu užsirašinėja „idėjas“ iš tipiško trolio vaidmenį atliekančio humoristo Manto Katlerio, kuris, po įvairių nešvankių juokelių ir šiaip nusišnekėjimų, dar ir pareiškia norą įstoti į TS-LKD bei atsisveikindamas pasako Gabrieliui jį ir jo elektoratą pamaloninti turinčius žodžius: „Nu gerai, tai aš gal tada ir nebetrukdysiu. Ką, Gabrieliau. Dėkui, būsimasis Ministre Pirmininke“. Trumpai sakant, į „trolibanišką“ kultūrą dabar jau atvirai orientuojasi ne tik šios neva „konservatyvios“ partijos jaunimas, bet ir pats jos pirmininkas, matyt, tokiu būdu besitikintis tapti pirmuoju „troliu-premjeru“ Lietuvos, o gal net Europos ar pasaulio, istorijoje.

Kokį gi „brendą“ siūlo į Sausio 13-osios minėjimą besirenkantiems žmonėms konservatorių troliai? Kaip jau matėme tokį „belekokį“, kuris atėjo į Vaido Saldžiūno galvelę, kai jis pamatė britišką „popį“, t. y., aguonos simbolį, angliškai vadinamą „Remembrance poppy“. Pastarasis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems britų kareiviams atminti. Skirtingai nuo Saldžiūno, kuriam tiesiog „reikėjo simbolio ir taškas“, britai aguoną pasirinko ne atsitiktinai. Ji pradėta naudoti 1921 m., po karo praėjus tik 3 metams, ir rėmėsi populiaraus karo metų Džono Makrėjaus eilėraščio „Flandrijos laukuose“ motyvu („In Flanders fields the poppies blow /Between the crosses, row on row“).

Iš tiesų tikri praeitį primenantys simboliai ir gali būti tik tie, kurie paimti iš praeities. Praeities elementai gali būti permąstyti, suaktualinti, jiems galima suteikti naują formą, bet pati atminimo idėja reikalauja ryšio su praeitimi. Niekas praeičiai jokių dirbtinų simbolių nekuria ir neprimetinėja.

Tiesa, Lietuvos konservatoriams tai – ne pirmas kartas. Juk būtent jie, kai turėjo valdžią, atgaline data 1991-aisiais gintą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą perkrikštijo į niekada neegzistavusį „Atkuriamąjį Seimą“. Tad galbūt „Atkuriamojo Seimo“ gynėjams toks tuščioje vietoje išgalvotas simbolis ir tinka, bet realiai egzistavusios Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos televizijos bei radijo gynėjams tai turėtų būti pasityčiojimas. Istoriškai jis siejasi nebent su Saldžiūno chamizmu ir konservatorių noru primetinėti Tautai Sausio 13-osios minėjimo taisykles, bet tik ne su pačia Sausio 13-aja.

Kol nebuvo tokio „išsamaus“ autorinio paaiškinimo, pareikšta įvairių svarstymų, ką toks lyg giedrą dieną iš dangaus nukritęs simbolis galėtų reikšti? Iškart buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad neužmirštuolė – vienas iš masonų simbolių, net vadinama „masonų gėle“ (angl. masonic flower). Masonų organizacijų ji ir naudojama panašiu pavidalu – kaip į atlapą įsegamas ženklelis. Iškart pasipylė interpretacijos, ar masonai Sausio 13-ąją gerai, ar blogai? Vieniems gal pasirodė, kad tai – masonų sąmokslas, kitiems – pats masonų minėjimas neigiamame kontekste – kvailystės ir tamsumo simbolis. Suprantama, kad masonų būta ir yra visokių. Masonai – ne kokia paslaptinga vieninga organizacija, o tik slaptos organizacijos kūrimo modelis. Taip susiorganizavus, galima tą organizaciją ir geram, ir blogam panaudoti, todėl teisti ar ginti masonus apskritai, nėra jokios prasmės. Kalba visgi šiuo atveju turėtų suktis ne apie masonus, o apie tai, kuo jie susiję su Sausio 13-aja? Jei niekuo, tai jų simbolis šiai datai netinka lygiai taip pat, kaip ir kitų su šiuo įvykiu nesusijusių organizacijų simboliai, kurių yra tūkstančiai.

Kaip ir daugelis simbolių, neužmirštuolė nėra vienaprasmė. Antroji plačiai paplitusi jos simbolinė prasmė susijusi apskritai su atmintimi ir „neužmiršimu“ – ši prasmė tiesiogiai išplaukia iš šios gėlės pavadinimo, kuris daugelyje kalbų reiškia tą patį: rusų nezabudka, anglų forget-me-not (vienas iš pavadinimų), vokiečių Vergissmeinnicht. Todėl neužmirštuolės kartais panaudojamos, kaip akcijų, kuriomis kviečiama ko nors neužmiršti simbolis. Pavyzdžiui, jos naudojamos Rusijoje (ir Sovietų Sąjungoje), minint Pergalės dieną (gegužės 9-ąją), taip pat minint armėnų genocidą, o Lietuvoje, antai, dar 2013 m. kultūros darbuotojai dalino atvirukus su neužmirštuolėmis, savo pažadus užmiršusiems politikams.

Jeigu „neužmiršimas“ yra vienintelė šio ženklelio idėja, kyla klausimas, ar tikrai Sausio 13-oji, kad ir kokia svarbi daugeliui mūsų ji būtų, yra vienintelė diena, kurios negalima užmiršti? Ar galima, pavyzdžiui, prisiminti kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, užmiršus Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Galima būtų dar suprasti, jeigu neužmirštuolė būtų pasirinkta kaip visų atmintinų dienų simbolis (jų, vien oficialiai pripažintų, šiandien turime virš 60). Visas jas jungia ta viena banali „neužmiršimo“ idėja, tad sieti tą ženklelį tik su viena data vien dėl gėlytės pavadinimo neatrodo prasminga.

Tačiau ženklelio šalininkai ir propaguotojai nevengia itin agresyvaus jo propagavimo. Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas į „Neužmirštuolės“ akcijos kritiką reagavo piktu straipsniu „Neužmirštuolė kažkam kelia kosulį“ (būtent jį aptariant ir gimė aukščiau cituotas Saldžiūno komentaras). „Užpernai intensyviai durnų vatnikų keltos isterikos apie žydomasonius atrodė labai linksmai. Pernai jos jau buvo gerokai silpnesnės, tačiau atsirado kitas, absurdą primenantis aiškinimas – esą negalima turėti Neužmirštuolės, nes juk yra Trispalvė. Absurdiškas aiškinimas – lyg simbolis, primenantis Sausio 13, kuo nors prieštarautų valstybingumo simboliui,“ – dėsto R. Savukynas. Iškart gauname pajusti, kad tas, kuriam nepatinka popierinė neužmirštuolė Sausio 13-osios simbolio vaidmenyje, yra „durnas vatnikas“, o pats trečius metus gyvuojantis „simbolis“ jau statomas į vieną gretą su Trispalve, tarsi oficialų visos Lietuvos simbolį galima būtų bent iš tolo gretinti su šiuo trolibano kūriniu.

Beje, įdomu, ar gerbiamam R. Savukynui nekilo pasipiktinimas, kai tos pačios partijos, kuri dabar platina neužmirštuoles, veikėjas Paulius Subačius 2009 m. atvirai tyčiojosi iš Lietuvos Trispalvės, vadindamas ją afrikietiška ir kenkiančia Lietuvos įvaizdžiui? Gal konservatorių troliai kada nors sukurs „geresnę“? O gal tiesiog trolių neužmirštuolė – jau svarbesnė ir už Trispalvę?

„Aš nieko jums nesakysiu apie tuos idiotus, kurie tiesiog kliedi,“ – dar pakelia pasipiktinimo lygį R. Savukynas. Ir tada jau pereina prie konstruktyvesnės argumentacijos: „Mes visi mąstome simboliais. Jei kokį nors simbolį turime galvoje, tai kažką, kas tik siejasi su tuo, mes ir atsimename. Ir kai kas elementariai nenori, kad būtų simbolis, kuris aiškiai mums primena būtent Sausio 13-ąją. Būtent tą Sausio 13-ąją, kai mes pasipriešinome, parodėme pasauliui, kas yra agresoriai ir galų gale laimėjome. Laimėjome, nes pasiryžome geriau mirti, nei būti okupuotais.“

Labai gražiai čia išklojo gerbiamas tinklaraštininkas, reikia pripažint. Ne kiekvienas, deja, supranta simbolių reikšmę, todėl gali ir nusistebėti – ko čia dėl vienokios ar kitokios gėlytės tiek ginčų? Iš tiesų simboliai yra svarbūs – čia visiškai sutinku su R. Savukynu. Tik kažkokiu paradoksaliu būdu jis tokį simbolių vertės suvokimą sugeba suderinti su įsitikinimu, kad naują simbolį gali sukurti bet kas, bet kam ir bet kaip. Ir kad niekuo su praeitimi nesusijęs simbolis gali priminti praeitį ir netgi vienyti… Vienyti?

Ar gali vienyti simbolis, kurį sukūrė ir agresyviai išplatino troliai, o jo gynėjai ir propaguotojai svaidosi užgauliojimais kiekvieno, kam toks „simbolis“ nepatinka, atžvilgiu? Tas pats R. Savukynas, deja ne išimtis. Nes vos pateikęs keletą argumentų, grįžta prie plūdimosi: „Ir būtent todėl nuo šio simbolio isterikos ištinka visus tuos, kas tiesiog gyvuliškai nekenčia mūsų valstybės.“ Ir dar daugiau: „Ar žinote, koks tasai vienintelis diskursas, kuriame Trispalvė (valstybingumo ir laisvės simbolis) gali prieštarauti Neužmirštuolei (Sausio 13 simboliui)? Koksai diskursas priešpastato valstybę ir laisvę Sausio 13-ąjai? Taip, tai būtent tasai koloradinis diskursas, pagal kurį Lietuva būtų „laisva“ ir „valstybinga“, jei būtų atkurta LTSR,“ – pyškina autorius, nejučia nevykusį Saldžiūno kūrinį pakeisdamas pačia Sausio 13-aja ir Lietuvos Valstybe, o jo priešininkus, atitinkamai, apšaukdamas „koloradais“ ir „komunistais“… Ar ne per daug susireikšminta?

Nieko nėra blogiau, kaip simbolis, kuris kelia nesantaiką ir tuščius ginčus dėl tuščio paveiksliuko. O taip neišvengiamai atsitinka, kai kokio nors „brendų“ kūrėjo dėl jam pačiam neaiškių priežasčių pasirinktas simbolis imamas klijuoti ant visiems svarbių dalykų. Tokių simbolių kūrimą ir ypač tokį agresyvų propagavimą galima prilyginti diversijai. Jis supriešina žmones, kuriuos šiaip jau turėtų vienyti Sausio 13-osios atminimas ir Lietuvos Nepriklausomybės idėja. Nebevienys. Nes taip sugalvojo troliai ir juos remianti partija.

http://www.propatria.lt/2017/01/tomas-baranauskas-sausio-13-osios.html

Lenkai nepamiršo Vilniaus krašto !

Pamatę, kaip Lietuvos „strateginė partnerė“ švenčia savo nepriklausomybės dieną, S.Skvernelis, V.Pranckietis, L.Linkevičius, Lietuvos krašto apsaugos ministras R.Karoblis ir pusė Lietuvos Seimo trykšta iš džiaugsmo matydami šią nuotrauką. Juk lenkai nepamiršo Lietuvos ir net Ukrainos! Tačiau to sugeba nepastebėti net liberalioji lietuviška žiniasklaida.
#tautininkai