Marijus Čekavičius: mums reikia ne daiktų, o dalytis meile

Marijus Čekavičius / kauno.diena.lt

Esame garbinga arijų tauta, kurių didžiausios vertybės – laikas, žinios ir supanti gamta. Globalus pasaulis kėsinasi į mūsų prigimtinius dalykus, siekia mus paversti nemąstančiais vergais, tačiau didelis Lietuvos ir Žemaitijos patriotas ūkininkas Marijus Čekavičius ragina pabusti, nepamiršti senų tradicijų ir pasisemti stiprybės iš praeities.

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/zemaitis-ukininkas-mums-reikia-ne-daiktu-o-dalytis-meile-810415

 

Kur rinkosi kariuomenės

Linksmas, kalbus, ūsuotas 55-erių metų vyras – puikiai žinomas Kauno senamiesčio ūkininkų turgelyje, kur kiekvieną šeštadienį atveža parduoti ekologiško maisto.

„Pirkliai galvoja tik apie pelną. Man svarbu, kad valgytume prigimtinį ir sveiką maistą“, – tikina Marijus ir pakviečia aplankyti jo gimtinę.

Todėl chaotiškas pokalbis, it srauni, per akmenis ir duobes tekanti upė, su ūkininku vyko jau ne Kaune, bet Kelmės rajone – viensėdyje Skruzdėlynėje.

„Jūs tik ką pravažiavote Stupkalnį. Galbūt ten žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius ir kunigaikštis Vytautas pradėdavo žygius. Ten patogi vieta apsižvalgyti. Viena iš Samogetijos karių susitelkimo vietų“, – pasitikęs pasakoja daug istorinių ir senų rašytinių šaltinių išstudijavęs M. Čekavičius.

Skruzdėlynė, pasidžiaugia, minima dar Abiejų Tautų Respublikos, lenkų ir lietuvių, laikais. O 1771 m. birželio 14 d. statytą ir perstatytą jo namą ženklina sija su šia data.

Leidžiamės lauku žemyn – kadaise čia tyvuliavo bevardis ežerėlis, Ringės upelis. Tolėliau – Šilgalio piliakalnis, ten prasidėjo ar baigėsi žemaičių Šventasis miškas.

Marijus Čekavičius / kauno.diena.lt

„Jūs tik ką pravažiavote Stupkalnį. Galbūt ten žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius ir kunigaikštis Vytautas pradėdavo žygius. Ten patogi vieta apsižvalgyti. Viena iš Samogetijos karių susitelkimo vietų“, – pasitikęs pasakoja daug istorinių ir senų rašytinių šaltinių išstudijavęs M. Čekavičius.

Skruzdėlynė, pasidžiaugia, minima dar Abiejų Tautų Respublikos, lenkų ir lietuvių, laikais. O 1771 m. birželio 14 d. statytą ir perstatytą jo namą ženklina sija su šia data.

Leidžiamės lauku žemyn – kadaise čia tyvuliavo bevardis ežerėlis, Ringės upelis. Tolėliau – Šilgalio piliakalnis, ten prasidėjo ar baigėsi žemaičių Šventasis miškas.

Mužikėliai – amžinybės tęsėjai

Marijus – žemaitis, vadinantis save prigimtinės pasaulėžiūros žmogumi.

„Mus vadina pagonimis, nesmerkiu, nes senžodis „pags“ – išmintis, o „ganas“ – tas, kuris dirba bendruomenei“, – aiškina dažnai senčių žodžius vartojantis Marijus.

Jis nepyksta, kai jį apšaukia ir mužikėliu. Šypsodamasis į ūsą primena: „mūža“ – amžinybė, o „kėlė“ – keliam į viršų. „Mužikėliai – amžinybės tęsėjai, sergėtojai“, – vis dar šypsosi geraširdis ūkininkas.

Kas jam yra prigimtinė pasaulėžiūra?

„Kaip ir mūsų bočiams – pirmiausia pagarba gamtai, jos tausojimas, gyvenimas pagal saulę – keltis ir gultis su ja. Tiesa, mėgstu dieną padaryti parpietį, – vėl šyptelėja. – Nuo 4 iki 10 val. – kūryba, po to iki vakaro realizacija, naktį ilsiuosi.“

Jis tiki pagonių dievais?

„Tikiu gamtos jėgomis. Mes ir patys esame dievturiai. Skaitykime žodį „veidas“ nuo šaknies iš kitos pusės ir gausime atsakymą, – pastebi. – Dievai, dievturiai ir aš, ir Darius, ir fotografas Elijus. Visi esame atsakingi už savo poelgius.“

Gyvenimas jam tik blyksnis nebūtyje, o prigimtinis mūsų kūrėjas – laikas. Atimkime laiką, kas liks? Nieko. Pirmiausia atsirado laikas ir kelias.

„Apverskime žodį kelias šaknį… – vėl pastebi Marijus. – Taip, yra filosofija, kad laiko nėra. Tebūnie. Tiesa gimsta ne ginčuose, bet susitarime.“

Gudresni siekė valdyti

Einame keliu besiganančio žirgo link. „Jis mūsų akių regimybėje. Mes matome jo spalvas, būseną, bet matome gal tik dešimtadalį. Nematome ir energinio lauko. Gal jis kontaktuoja su žeme, visata kaip ir mes, – paglosto Krutą. – Jis tipiškas žemaitukas, šaunuolis. Vienas iš dvylikos žemaitukų, 2015 m. apjojusių Lietuvą.“

„Poliaris, Perūnas, Žuras…“ – vardija  turimų žirgų vardus. Jis turi ir 77 ha žemės, kuri priklauso sūnui Manvydui.

Skruzdėlynėje gimė Marijus, mama ir iš dvaro palivarką – dvarui priklausantį ūkinį ir administracinį kompleksą – nuomoję proseneliai.

Ekologine žemdirbyste užsiimantis ūkininkas vasarą pagalbon kviečiasi talkininkus. Rudenį pjauna javus, pavasarį laukia, kol Perkūnas apvaisins žemę, ir vėl griebiasi darbų.

Ar tiki dievais? Juos minėjo Rūtenis, Vaidevutis – Patrimpą (prūsų upių ir šaltinių, derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievas), Pokulą (oro dvasių), Perkūną (Perūną).

„Religija atsirado, kai mažesnė, bet gudresnė žmonių dalis apgavystės forma siekė valdyti minias, – įsitikinęs M.Čekavičius. – Tik pučiami arabai, nes tu – vergas, neprieštarauk tiems, kurie yra valdžioje, nes jie neva tarpininkai tarp tavęs ir Dievo. Mes esame tarp gamtos ir savęs, nors nemetu akmenėlio į jokią religiją – jos turėjo priežasčių atsirasti kaip drausminanti ir valdanti forma. Dabar tai – politika ir partijos.“

Krišna, Buda, Kristus, Mahometas? Jie, Marijaus įsitikinimu, buvo žinių turėję žmonės. Mes turėjome žiniavaldžius, sielmokšas, šventaragius. Žmones, kurie sugebėjo labiau jausti gamtos energiją, o žinias atiduodavo bendruomenei.

Gyvename 7536-aisiais

Marijaus Čekavičiaus gimtinė / kauno.diena.lt

„Kiek žmonių Lietuvoje dabar žino, kad pagal mūsų prigimtinius metus dabar yra 7526-ieji, Barsuko metai? Turėjome savo kalendorių, kol 1582 m. spalio 15 d. mus privertė laiką skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių, – atsidūsta žemaitis. – Vienas iš valdymo būdų – atimti prigimtį, šaknis.“

Marijus atkiša ranką ir rodo nuo piršto galo iki alkūnės – uolektis (60–65,54 cm).

„Globalistinė sistema įvedė kilometrą, metrą, o anglai išsaugojo ir svarą, ir mylią – ar jiems nukrito rankos, kojos? – retoriškai klausia Marijus. – Laikrodžių sukiojimas – nesąmonė. Valdžios kompetencija – nulis. Kuo tuščia vieta skiriasi nuo valdininkų? Ji neduoda žalos.“

Ūkininkas ragina užeiti į pirtelę, kur kiekvieną savaitę su kolegomis bei bendraminčiais mėgaujasi šiluma, o po to gaivinasi čia pat esančiame tvenkinyje, kur plaukioja ir įspūdinga lydeka, taria: „Vis neužkimba…“

Apžiūrime pirtį, o M.Čekavičius kalba, kad žinias jam įdiegė tėvukas. Iš jo girdėjo ir apie maskolius. „Senovėje niekas nekalbėjo apie rusus, buvo tik maskoliai, – aiškino vyras. – Šioje gyvenimo erdvėje daugelis nesiekia pažinti kas prarasta…“

Pirtyje – mažytė menė. Lietuvą apjojusių žemaitukų pasagos, prikaltos prie pakabos, senas lietuvių kalendorius.

Tiesa, vyrui nepatinka, kad kalendoriuje naudojama šešiakampė žvaigždė – judėjų ženklas ir rašoma Joninės, bet ne Rasų šventė.

Raskime patikimus ūkininkus

Kokie senoviniai papročiai Marijaus gyvenimo dalis? „Pradedu mityba – valgau, kas išauginta pas mane ar pas kaimynus, bet neperku parduotuvėse, – pabrėžia. – Gaminuosi maistą, kai lieka laiko – skaitau vakarais.“

Vyras rodo Rimanto Balsio knygą ant palangės – „Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai“. Ir po akimirkos pasidžiaugia praėjusiais metais pirktu šalmu su grandiniuočiu. Išeidamas iš pirties vėl kalba apie maistą.

„Dauguma miestiečių valgo ne maistą, bet prekę – globalistai atėmė supratimą per kainą ir spalvingą pakuotę, – it žirnius berte beria žodžius. – Žmonės prarado budrumą, savarankiškumą. Tiesa, jie dar atpažįsta sveiką maistą, nors suvokimas slopinamas. Ir visos juslės – per sintetinius kvapus, drabužius…“

Ką daryti? Žemaitis ragina surasti patikimus du tris ūkininkus. Ir bendrauti.

Nepasiduoti maisto vartojimo kultui. Prekybos centrai – pirklių, bet ne ūkininkų. Vyras neabejoja, kad po 20–30 metų žmonės suvoks, ką praranda. Ir kas turės orumo, nenorės būti vergais.

„Kai tauta valgo iki 10 proc. atsivežtinių produktų – viskas gerai, nes neturime kai kurių vaisių, citrusinių produktų. Bet kai galime užsiauginti, o valgome atsivežtinį maistą, gauname ir kitą žinią, kitą informaciją, – tikina ūkininkas. – Kai valgome nuo 10 iki 50 proc. svetimų produktų, daugėja ligų, kūno negalavimų. Kai daugiau kaip 50 proc. –  psichologinių, genetinių, ypač sunkių ligų, daugėja išsigimimų.“

Antrąja griaunamąja banga Marijus įvardija genetiškai modifikuotą, chemija apdorotą maistą.

„Mums nereikia tiek vartojimo, tiek pinigų. Gyvenkime pagal galimybes, bet ne poreikius, – ragina vyras ir šyptelėja. – Bet eime į vidų, nes sušalsiu.“

Gyvenome harmonijoje su gamta

„Kas čia? – rodo į medinę pridengtą statinaitę. – Kopūstai? Sūris? Ne… Sūdoma mėsa.“

Atidengia dangtį, kur sūdo daug gabalų mėsos, ir paslaptingai šypsodamasis veda į kitą kambarėlį. Pradaro dureles – tamsu. Ragina susilenkti beveik iki kelių.

Marijaus Čekavičiaus vytinė / kauno.diena.lt

„Tai – vytinė, – rodo į virš galvų kabančius mėsos gabalus. – Viršuje išimtos molinės plytos – siauras kaminas. Taip vytindavo mėsą senoliai.“

Marijus valgo mėsą, tačiau gerbia ir kitavalgius.

Jei žmonės valgytų augalinį maistą, pabrėžia, iš hektaro išmaitintume 20, o mėsavalgių – tik 2–5 žmones. O kai ligas išsigydo nevalgydami mėsos? „Įsitikinimas, – paaiškina. – Mintis turi galią.“

Kas yra liga? Susipykimas su gamta, jei sutarsi – liga išeis. Ligos – mūsų galvoje, organizmas silpsta dėl pykčio, pavydo.

M. Čekavičius pabrėžia, kad ne viename rašytiniame šaltinyje minima, jog harmoningai su gamta gyvenantys mūsų senoliai nesunkiai sulaukdavo 110–130 metų.

„Taip buvo iki kitavierių atėjimo, – įsitikinęs žemaitis. – Mes šiauriečiai, turime valgyti ir mėsos. Kiauliena – mūsų mėsa. Tiesa, pirmiausia tai buvo žvėriena. Po to – paukštiena, žuvis. Gyvename palankioje geografinėje vietoje.“

Ir sarmatai, ir skitai, pasak Marijaus, gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje, nerado geresnės vietos: visi keturi metų laikai, 70 proc. miškingumas, daugybė ežerų, apstu gyvūnų, uogų, drevėse – bičių, žuvų vandenyse, paukščių pakrantėse.

„Jie gyveno harmonijoje su gamta, – neabejoja Marijus. – Galime pavydėti samiams, kurie išsaugojo pasaulėžiūrą.“

Žemaitis ragina eiti į kitą kambarį ir patenkintas rodo pirktą kariškio balną.

„Dar neaišku, vokiečių, lenkų ar rusų, – ištiesia balną su plokštele ir užrašytu numeriu 174. Rodo dar vieną. – Dovanosiu kelis muziejui. Šitą pirkau. Ant žemaituko jojo Lietuvos karininkas. Su tokiu balnu pas mergų nejosi.“

Netrukus rodo Alberto Kojalavičiaus-Vijūko 1670 m. išleistos, bet į lietuvių kalbą neišverstos knygos kopiją.

„Lietuvos kilmingųjų herbynas“, – išdidžiai kartoja užrašą lenkų kalba ir po akimirkos didžiuojasi dar 1621 m. minimu protėvių šeimos herbu. – Štai, radau ir herbą. Suapvalintas inkaras. Net ir rusai atkūrė herbus, sugrąžino suapvalintą inkaro formą herbo apačioje.“

Maistas, religija, kita kultūra, kitos žinios, laikrodžių sukiojimas? Kas tai daro?

„Mus nori padaryti zombiais, vergais, dalis mūsų politikų tarnauja absoliučiam globalizmui, – piktokai sako. – Kiek šeimų valdo pasaulį nesvarbu – 200 ar 13? Džiugu, kad mus dar saugo gimtinės energija, kad ir kiek per tuos 27 metus tautai kenktų politikai. Gaila, neliko garbingų žmonių lyderių. A. Brazauskas galbūt buvo Vytauto reinkarnacija, siekė atstatyti Žemutinės pilies rūmus. Tikiu reinkarnacija. Čia ne tik Rytų, čia mūsų senčių filosofija. Žinoma, buvo užslinkę ledynai, pasitraukėme į pakraštį, bet grįžome, kai nutirpo.“

Lietuviai neišnyks

Žemaitis įsitikinęs, kad terminas „baltai“ atsirado 1845 m.

„Žvelkime dar anksčiau – mes skitai, sarmatai, žiloje praeityje – arijai, nesvarbu, kad Hitleris tai pasisavino, – tėkštelėjo M.Čekavičius. – „Ars“ – oras, „rija“ – spindesys. Arijai – atsiradus laikui – pirminė šviesa, energija, Ra – Saulės dievas. Būtina išsaugoti prigimtines žinias, simboliką, heraldiką.“

Marijus ištraukia 1930 m. Vyčio analogą, kuris buvo išsaugotas.

„Čia – getas arba samogetas, – paaiškina. – Žvyneliniai šarvai – tai elitinių samogetų karių aprangos dalis. Nėra pentinų – esame ne agresyvi, bet kilminga tauta, ne užkariautojai.“

„Jaunas raitelis, ketvirtas žirgo karčių pluoštas remiasi į krūtinę – kairę širdies pusę. Kairiosios kojos šuolyje platesnės. Tai simbolizuoja, kad dvasinis, širdies pusės, pasaulis svarbesnis už materialųjį, – aiškina svarbias subtilybes M. Čekavičius. – O dabar kas? Mums pakišo ordos Vytį su mėlyna spalva! Žirgo niekada nebus pakelta uodega! Kardas pakeltas ne kirsti, bet grasinti, žirgas turi ne vieną, bet dvi šleikas. Tai valstybę naikinanti simbolika! Koduojama programa, kuriai paklūsti arba ne. Valdo tie, kurie turi sukaupę informacijos, o daugiausia jos – Vatikane.“

Vis dėlto žemaitis įsitikinęs, kad lietuviai – arijai, sarmatai ir skitai – neišnyks.

Gerbia senčius

„Viskas sukasi spirale, bangomis – tikais. Mus privertė ir verčia tai pamiršti, bet kalboje užkoduota daug minčių, – kalba Marijus. – Matematika, aritmetika. Galaktika. Jei gyveni laiko bangomis, esi mistikas – mintantis tikais. Ir kai prisiminsime prigimtines žinias, suvoksime apie laiko bangas, kad gyvename gamtos ritmu, Mėnulio ritmu, išsivaduosime iš globalistų pinklių.“

M. Čekavičius išsitraukia tekstą su neregėtomis raidėmis – tai guodų, senasis mūsų raštas.

„Buvo naudojamos raidės-runos. Štai gavau ir prūsų giesmyną su jau neegzistuojančia prūsų kalba, – nenustygsta vietoje Marijus. – Tikiu pusiausvyros dėsniu. Kuo mažiau žinių, tuo labiau atsiranda poreikis žmonių bendruomenės, kuri skleidžia žinias. Puiku, kad mūsų kalboje išlikę daug terminų, žinių, senųjų pavadinimų.“

Žemaitis perskaitė ištrauką iš Karaliaučiuje parašytos knygos apie mūsų turtingą kraštą, kuriame visko užtenka.

Paklaustas, kokių tradicijų ir ritualų laikosi, neslėpia, kad visada mini lygiadienį, Rasos šventę Kelmės rajone, kur gyveno Vladas Putvinskis.

„Naujuosius metus miniu per pavasario lygiadienį, kai baigiasi maros, prasideda gajos pusmetis. Kitavieriai užvertė mus dirbtiniais pavadinimais. Net mūsų šventes. Rasas – Joninėmis, Vėlines padarė Visų šventųjų diena, Velykas – Kristaus gimimo diena, – teigia Marijus. – Gerbiu mūsų senčius, kurie į žodį įdėjo žinią. Kristus nuo žodžio „kristi“. Tai – nuopuolis. Nepavadino to pranašo Gėris, Kiltis, Džiaugsmis.“

Kas yra milžinai?

„Žmonijoje yra dvi santvarkos – tobula bendruomeninė ir dabar – vergovinė. Galime ją keisti mintimis, suvokiant prigimtines žinias, pasirenkant sveiką gyvenimo būdą, kuo mažiau išlaikant vergovės ugdytojus ir puoselėtojus“, – Marijus ant stalo padeda šiltų pupų, dešros, krienų.

Maistą, kokio neužaugina ar nepasigamina, jis perka tik iš kaimynų ar kitų ūkininkų.

Pagal specialybę jis – agronomas. Nuo 1998 m. savo žemėje augindamas daržoves, vaisius nenaudoja jokios chemijos. Už tai dėkingas Lietuvos žemės ūkio akademijos chemijos katedros vedėjai, mokslų daktarei a.a. Daliai Marijai Brazauskienei.

Laimę nešantys namų atributai / kauno.diena.lt

„Mariuk, ateik į ekologiją“, – ragino šviesaus atminimo dėstytoja. „Tuomet dar netikėjau, kad be chemijos galima kažką išauginti. O ji man sako, aš žinau, Mariuk, ką atima chemija iš žmogaus. Ir taip kalė tiesiai į dūšią…“ – prisimena Marijus. Pasak jo, pirklių, kurie valdo prekybos centrus, tikslas – tik pelnas, o tikrų ūkininkų – gerovė, noras, kad žmonės valgytų prigimtinį mūsų krašto maistą ir būtų sveiki.

„Taip, man irgi reikia pinigų – už elektrą, benziną, bet nedaug.  Mums nereikia tiek daug daiktų, prekių. Mums reikia bendrauti, dalytis meile – atbulai iš šaknies – laimė, – ragindamas vaišintis kalba M. Čekavičius. – Noriu atkurti milžinų žinias. Milžinas? Tai – ne didelis raumenų kalnas. Žinia žodyje. Milžinas – mylintis žinias!“

Esame kilminga tauta

Pagrindinė jo gyvenimo filosofija – harmonija su gamta. Ir Marijus ragina pradėti nuo savęs.

„Bendraukime tarpusavyje. Telefonas, internetas, feisbukas žmones nutolino, o ne suartino, – tiesą rėžia žemaitis. – Grįžkime prie dienos režimo. Naktį ilsėkimės, kelkimės prieš saulės patekėjimą, grįžkime prie gamtos, harmonijos, klasikinės, ekologinės mitybos. Pradžioje tokią mitybą įvesčiau kaip privalomą darželiuose, mokyklose, kariuomenėje.“

Lietuvoje – net 53 tūkst. valdininkų! Tarpukario metais tebuvo 4 tūkst., nors tuomet Lietuvoje gyveno apie 2,3 mln. žmonių.

„Dabar vargu ar 2 mln. dar čia gyvena, – atsidūsta Lietuvos patriotas. – Valdininkus reikia naikinti kaip askarides. Česnaku! Atkūrus nepriklausomybę, iškart įvyko perversmas. Bolševikiniai užkratai liko valdžioje. Jiems nesvarbu, kam tarnauti – Briuseliui ar maskoliams.“

Marijus su nostalgija rodo senas, nespalvotas, tačiau vis dar kokybiškas savo artimųjų nuotraukas. Šyptelėja prisiminęs, kad šioje troboje gyveno ir ubagų karalius Vytautas Šustauskas. Marijus sėdėjo su juo prie vieno stalo, kai dar buvo vaikis.

V.Šustausko tėvai į lagerį ištremtai Marijaus mamai siuntė maisto. Dar likęs jos laiškas, kur mama dėkojo už skanius taukus.

„O dabar ar kas nors valgytų taukus? – liūdnokai šyptelėja. – Esame ES donorai. Žmonės vejami, nes žmogiškieji ištekliai patys vertingiausi. Jiems reikia, kad mes tik vergautume, pirktume, mokėtume mokesčius ir mirtume.“

Atsisveikindamas ištiesia kairę, širdies pusės, ranką ir čiumpa už peties, paragindamas kaire čiupti jo ranką. Taip atsisveikindavo skitai, samogetai.

Po akimirkos, lydėdamas iš savo žemės, prisimena mamos žodžius.

„Savo gimtinės, savo Skruzdėlynės, neišmainyčiau į visą pasaulio auksą, – kartoja M. Čekavičius mamos žodžius. – Vertinkime ir mylėkime savo žemę. Prisiminkime prigimtines žinias. Esame kilminga ir garbinga tauta. Laikas pabusti.“